Nuo gegužės mėnesio prie Bendrojo ugdymo 1-10 kl. programų darbuojasi beveik 100 mokytojų bei mokslininkų. Atnaujintojai – skirtingų ugdymo sričių specialistai, į šią poziciją atsinešę įvairių patirčių bei požiūrių. Šį kartą rubrikai SUSIPAŽINKITE! kalbinome Jūratę Baranovą – filosofę, eseistę, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorę.

Ana Audicka – kas slypi už šio slapyvardžio?

Tai vienas iš mano literatūrinių slapyvardžių. Esu ir Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Mano močiutės Anėlės Audickaitės vardo ir pavardės trumpinys.  Močiutė man buvo labai svarbus asmuo. Kai rinkausi, dar nežinojau, kad pavardė susijusi su Kupiškio krašto LDK bajorais Audickais.

Ar šiuolaikinis žmogus piktnaudžiauja postmodernizmu?

Kas tas postmodernizmas? Ir kas tas šiuolaikinis žmogus? Postmodernizmu paprastai įvardijama filosofinė kryptis, dar kitaip vadinama postruktūralizmu, susijusi su Jacques Derrida, Michelio Foucault , Gilles Deleuze vardais. Na, kai kurie jų veikalai išversti į lietuvių kalbą. Tarkime, Derrida „Apie Gramatologiją“. Ar  šiuolaikinis žmogus piktnaudžiauja skaitydamas Derrida?  Nedaug sutikau tokių, kurie bando skaityti. Dar mažiau, kurie sako suprantą tai, ką skaito. O kaip pavyktų papiktnaudžiauti – tai jau ir nebežinau.

Esate parengusi ne vieną vadovėlį (pavyzdžiui, „Filosofinės etikos chrestomatija XI–XII kl.“). Ar šiandien rašytumėte kitaip?

Vadovėlių nerašiau. Tik leidau filosofijos (taip pat ir literatūros, vizualaus meno) tradicijai prabilti savo balsu. Moderavau jų pokalbį su Lietuvos jaunais žmonėmis apie pamatines egzistencines problemas. Tradicija negali pasenti. Ar nerimas dėl gyvenimo prasmės ir vertės gali pasenti? Jis gyvuos tiek, kiek ir žmonija. Kiekviena karta tiesiog perskaito tą tradiciją kitaip. Tik tegul skaito.  Nors po truputį. Skaitydami tekstus, sako M. Montaigne, galime kalbėtis patys su savimi, pratinti savo vaizduotę prie tam tikros tvarkos. Ir nėra geresnio būdo veltui nešvaistyti vaizduotės, mano M. Montaigne’is, kaip užrašyti popieriuje visas, net ir niekingiausias, mintis, ateinančias mums į galvą. Nemanau, kad tie vadovėliai mokykloje yra įsigyvenę ir iki galo suprasti. Dirba su jais vienetai. Studentai, pirmakursiai, su kuriais dirbu Vilniaus universitete, paprastai būna jų nematę. Kai kas sako, kad jie per sunkūs. Mąstyti nėra lengva užduotis. Bet mąstymo ugdymas pasiteisina. Pasaulinė praktika rodo, kad pradėjus mokyti vaikus filosofinio mąstymo, pagerėja kitų dalykų pasiekimų rodikliai.

Esate viena iš etikos programos atnaujintojų. Ar mokiniai sunkiai supranta etikos prasmę?

Etika yra apie tai, kaip suprasti savo ir apskritai gyvenimo, to, kas vyksta čia ir dabar, prasmę. Jei posūkis tuo keliu vyksta per etikos pamokas – dalyko prasmė tampa  savaime akivaizdi. Mokiniai, kuriuos matau, kai ateinu į mokyklas stebėti savo studentų vedamas įskaitines etikos pamokas, paprastai būna labai geri, iš stiprių mokyklų, nes ten siunčiame į praktiką studentus. Tarkime, kelis metus iš eilės stebėjau Vilniaus licėjaus paskutiniųjų klasių mokinių pamokas. Įspūdis labai geras. Gal tai nereprezentuoja visų Lietuvos mokyklų. Į mūsų Lietuvos filosofijos mokytojų asociacijos organizuojamas kasmetines olimpiadas taip pat susirenka suinteresuoti mokiniai. Bet manau, kad bet kurioje mokykloje viskas priklauso nuo mokytojo pasirengimo ir iniciatyvos. Jei mokytojas pats domisi tuo, apie ką kalbasi su mokiniais – jie juo patiki ir eina iš paskos.  Atnaujindami programą siūlome ne tik multimodalųjį ugdymą, bet ir klasikinius ‚filosofija vaikams‘ metodikos pincipus. Jų tikslas – savarankiško kritinio ir kūrybinio mąstymo ugdymas. Kritinis mąstymas leidžia mums savarankiškai atskirti pelus nuo grūdų, o kūrybinis – produkuoti naujas idėjas.  Mintis gimsta tyloje. Reikia kantrybės jos išlaukti. Visų pirma – mokytojo kantybės uždavus diskusinį klausimą išlaukti tol, kol mokiniai ims mąstyti. Kol išgirs vienas kitą. Kol išmoks girdėti vieni kitus. Kol ims mokytis vienas iš kito, pratęsti vienas kitą,  mokytis iš klasės draugų kaip tyrimo bendruomenės narių, gerbs kito mintis ir produkuos savas. Etikos pamokos ir yra tam, kad mokiniai patirtų gimstančios savarankiškos minties tapsmo džiaugsmą. Gebėtų pažvelgti iš šono į savo mąstymą. Suvoktų ne tik savo, bet ir kito egzistencinį pažeidžiamumą ir mokytųsi tausoti ir pasaulį, ir vieni kitus. Kad mokytųsi girdėti ir mokytųsi padėti. Ir visų pirma – sau.

Kokia kognityvinė kompetencija „gražiausiai nugula“ etikos dalyke?

Etikos dalykas apima įvairias kompetencijas. Visų pirma emocinę, komunikacinę, kultūrinę, kūrybinę. Empatijos ir socialinės atsakomybės ugdymas yra svarbiausi šio dalyko vertybiniai tikslai. Tačiau jau aptartas kritinio mąstymo ugdymas yra vienas iš   svarbiausių ir kognityvinės kompetencijos aspektų. Savęs pažinimas – viena iš sunkiausių žmogaus užduočių. Kas aš esu? Kokia mano vieta pasaulyje? Kodėl mano santykiai su kitais kartais tampa keista problema?  Ką privalau daryti, kad mano gyvenimas taptų prasmingas? Kaip atsiranda mūsų gyvenime idealai? Kas yra jų šaltinis? Kokia kilmė? Klausimai, į kuriuos nerasime lengvo ir greito atsakymo. Bet žingeidus smalsumas ir bandymas į juos atsakyti veda kiekvieną klausiantįjį link asmens brandos. Skeptiškiausiai nusiteikusiems etikos mokymo atžvilgiu galima priminti Senekos žodžius: „Saulės atokaitoje atsidūręs žmogus įdega, net jeigu jis neketino degintis, o kiek ilgiau užsisėdėjęs tepalų parduotuvėje išsineša su savimi jos kvapą. Tie, kurie pabuvojo pas filosofą, net ir nesistengdami būtinai pasiims ką nors naudingo“.

Finansuojama iš Europos socialinio fondo