Jau kelis šimtmečius švietimo sistemoje išlieka tie patys principai – tuo pačiu metu toje pačioje vietoje to paties dalyko iš tų pačių vadovėlių mokomi to paties amžiaus vaikai. Juk mokyklos buvo sukurtos kariuomenės pavyzdžiu, siekiant pripratinti žmones dirbti fabrikuose nuo sirenos iki sirenos (skambučio atitikmuo), stovint prie konvejerio ir tiksliai vykdant nurodymus. Karietas pakeitė automobiliai, poreikį įsiminti – kompiuteriai, darbą gamyklose atlieka robotai, valstybei reikia ne vienodų ir paklusnių, o kūrybiškų ir skirtingai mąstančių, skirtingus gebėjimus turinčių žmonių. Bet mes vis dar darome tą patį, vis dar mokome žuvis skraidyti, paukščius šliaužioti, o drugelius nardyti – norim, kad visi visko išmoktų, nesvarbu, kokia prigimtis.

Per kiekvieno dalyko pamoką, kur naudojamos IT, pamokos viduryje turėtų būti privaloma kelių minučių pertraukėlė, skirta akių ir kūno mankštai

Pamokų lankymas ir savanoriško ugdymosi skatinimas. Vertėtų atsisakyti privalomo pamokų lankymo ir nuo 6 klasės, pasibaigus penkerių metų pradiniam ugdymui, suteikti mokiniams daugiau laisvės rinktis, skatinant jų asmeninę atsakomybę. Nuo tų dalykų, kurių pasiekimai pakankami (85 proc. ir daugiau), pamokų vaikai galėtų būti atleidžiami (suderinus su tėvais), paskiriant jiems mėnesio užduotį ir kas mėnesį už tai atsiskaitant (atkreipiu dėmesį: tik vienas atsiskaitymas už vieną dalyką kas mėnesį; dabar gi, jei dėl įvairių konkursų vaikas praleidžia bent kelias pamokas, įprastai turi atsiskaityti už kiekvieną buvusį ir praleistą atsiskaitymą. Taip gabiems ar sportiškiems vaikams susidaro per didelis mokymosi krūvis, jie yra savotiškai baudžiami už dalyvavimą konkursuose ar varžybose). Atsiskaityti vaikas turėtų galėti per bet kurią vykstančią to dalyko pamoką savo klasėje, mėnesio pradžioje ar pabaigoje – tada, kada pasiruoštų. Atleidimas nuo dalyko pamokos nereikštų, kad vaikui uždrausta į ją ateiti. Manyčiau, dauguma atleistų vaikų lankytųsi pamokose, kai dėstoma nauja tema, ir, ją supratę, neitų tik į vėlesnes tos temos pamokas.

Dievas kiekvienam davė talentų – vienam tik vieną, kitam kelis ar keliasdešimt. Mokyklos paskirtis – neužkasti talento į žemę, ypač jei vaikas jį teturi vieną. Mokyklos paskirtis – padėti jį atrasti.

Mokymo medžiaga: kas, kur ir kaip. Kad vaikas galėtų planuoti savo mokymąsi, mokyklų interneto svetainėse kiekvieno pusmečio pradžioje turėtų būti skelbiamas kiekvieno dalyko mokymo turinys: ką vaikas turės išmokti per šį pusmetį, kur tą informaciją galės susirasti ir kaip reikės atsiskaityti.
Šalies mastu turėtų būti parengta kiekvieno mokomojo dalyko kiekvienos pamokos kiekvienai klasei mokymo medžiaga, prieinama kiekvienam mokiniui internete. Mokyklos, kurios mokymą organizuoja nuotoliniu būdu, tokią medžiagą jau turi: užtektų pasidalinti su visais. Mokykla rengtų tik tą medžiagą, kurią moko unikaliai, kitaip, negu šalies parengtoje medžiagoje.
To paties dalyko tai pačiai klasei skirtų vadovėlių dabar yra ne po vieną, bet, kai paklausai mokytojų ir mokinių atsiliepimų, kokybiškų mažai: dalis temų mokoma iš vieno, dalis – iš kito, o kai kurioms temoms mokytojai medžiagos ieško patys. Vadovėlis turėtų būti tik vienas, bet toks, kuriuo visi būtų patenkinti Tai turėtų būti užtikrinta šalies lygmeniu (ir pinigėlių būtų sutaupyta).

Reikėtų labai gerai peržiūrėti ugdymo turinį ir pagalvoti, ar visko, ko mokome, tikrai reikės mūsų vaikams. Dar labiau svarbu pagalvoti, ko vaikams tikrai reikės, bet kažkodėl nemokome. Mokykloje turėtų atsirasti vietos ir savęs pažinimo, emocinio intelekto ugdymui – ne per klasės valandėles, tai galėtų būti viena iš naujų privalomų pamokų, dėstoma specialisto. Taip pat būtina rasti vietos verslo pagrindų mokymui, teisiniam išprusimui. Verslo pagrindai niekada nebuvo privalomi – galbūt todėl ir tuštėja mūsų kaimai ir miesteliai.
Visų svarbiausia – kiekvieną mokinį mokyti to, ko jam labiausia reikia, atsisakyti visiems vienodo privalomo ugdymo turinio ir formos, sudaryti kuo daugiau pasirinkimo galimybių.

Pradiniame ugdyme vertinimas galėtų išlikti toks pats, koks dabar.
Pagrindiniame ugdyme pažymių nereikia – jie tik sukelia stresą ir trukdo mokytis. Užtenka įskaitos. Bet mokinys ir jo tėvai turi gauti pilną informaciją apie kiekvieno dalyko kiekvieno atsiskaitymo įvertinimą procentais. Įvertinimas procentais būtų naudojamas tik nustatant, ar galima vaiką atleisti nuo dalyko rytinių pamokų.
Turėtų būti atsisakoma bet kokio mokinių reitingavimo pagal jų gautus įvertinimus.

5 metų trukmės pradinis ugdymas – 1–5 klasės, visus dalykus moko tas pats mokytojas (išskyrus 5 klasę), mokymo turinys apima dabartines 1–6 klases (nes 5 klasėje dabar iš esmės vyksta kartojimas, mažai naujovių, pradinėse klasėse vaikai įpratinami mokytis lėtai, tada jiems nuo 6 klasės pasidaro per sunku, nes neįpratę mokytis). Nuo 5 klasės dalį sunkesnių dalykų galima patikėti specialistams, nes dabartinės 6 klasės kursas gali būti jau ir pamirštas. 5 klasė būtų savotiškas pereinamasis periodas į pagrindinį ugdymą, kai vaikų emocine savijauta rūpinasi dar tas pats mokytojas, puikiai pažįstantis vaikus, o matematiką, kalbas, gamtos mokslus jau moko specialistai.

4 metų trukmės pagrindinis ugdymas – 6–9 klasės, mokymo turinys atitiktų dabartines 7–10 klases. Nuo 8 klasės turėtų atsirasti bent minimali galimybė pasirinkti norimus dalykus (kaip dabar renkasi vienuoliktokai) – paaugliai jaučiasi pakankamai suaugusiais ir tikrai norėtų priimti sprendimus dėl savo ugdymo patys. Pagrindinio ugdymo pabaigoje neturėtų būti jokių egzaminų ar pasiekimų patikrinimų, kad gauti pažymėjimą, bet reikėtų laikyti stojamuosius egzaminus į vidurinį ugdymą. Neišlaikęs stojamojo egzamino, mokinys turėtų turėti teisę jį perlaikyti po metų, kartodamas reikiamo dalyko kursą profesinėje mokykloje ir papildomai įgydamas norimą profesiją.
3 metų trukmės vidurinis ugdymas, į kurį priimama tik išlaikius stojamuosius egzaminus – 10–12 klasės, mokymo turinys atitiktų dabartines 11–12 klases.

Atsisakyti namų darbų

Pamokų kiekis ir vaikų užimtumas, formalaus ir neformalaus ugdymo dermė. Visos pamokos turi prasidėti ir baigtis kasdien tuo pačiu metu. Visose klasėse (priklausomai nuo amžiaus) turėtų būti 4–5 pagrindinės privalomos rytinės pamokos per dieną (bet, kaip anksčiau minėta, ir nuo jų galima būti atleistam).
Popietinių pamokų (būrelių) minimalus privalomas skaičius turėtų būti nustatytas, bet kur jas rinktis, mokykloje ar kitur, turi spręsti pats mokinys (tėvų pritarimu). Į šį skaičių patektų pamokos muzikos, dailės, sporto mokyklose, vykstančios pamokos, užsiėmimai ar savarankiškas darbas neakivaizdinėse įvairių mokomųjų dalykų mokyklose, būreliai, netgi užsiėmimai su korepetitoriais.
Tėvų pageidavimu, vaikas turėtų turėti teisę (bet ne pareigą) būti užimtas mokykloje iki 17 val.

Tai turėtų būti daroma jau pagrindiniame ugdyme.
Nuo 6 klasės (pagrindinio ugdymo) visi privalomi mokomieji dalykai turėtų būti dėstomi mažiausiai dviem srautais pagal mokinių gebėjimus. Tas pats mokinys galėtų būti, pvz., aukštesnio lygio sraute per matematiką ir anglų kalbą, žemesnio – per lietuvių kalbą ir kūno kultūra. Kiekvieno pusmečio pabaigoje būtų galima pereiti iš vieno srauto į kitą. Kai visi mokiniai mokomi kartu, beveik visi jie nukenčia, nes neišmoksta to, ką galėtų išmokti, dirbdami kiekvienas pagal savo gebėjimus.
Nuo 10 klasės (vidurinio ugdymo pradžia) visi dalykai turėtų būti tik pasirenkamieji, neturi likti nei vieno privalomo. Dabartinis pasirinkimas yra tik pasirinkimo imitacija, nes vaikas vis tiek turi pasirinkti bent vieną dalyką iš grupės nemėgstamų. Tai tas pats, kas žuviai alergiškam žmogui liepti pasirinkti, kokios rūšies žuvį valgys, vegetarui – bent vieną mėsišką patiekalą ir pan.
Viduriniame ugdyme kiekvienam dalykui mokytis grupės galėtų būti formuojamos ne pagal mokinių amžių, o pagal jų mokymosi lygį. Pvz., 10 klasėje vaikas nutaria nesimokyti matematikos, o 11 nutaria, kad jam jos reikės; tada jis lanko matematiką kartu su dešimtokais, ta grupė vadinama „matematika – pirmieji metai“, ir su vienuoliktokais grupėje „matematika – antrieji metai“. Visų dalykų temos turėtų būti parenkamos taip, kad vaikas, norintis greičiau pabaigti kursą, galėtų tais pačiais metais lankyti iš karto kelias dalyko mokymosi metų grupes: antrų metų kursas neturėtų remtis pirmų metų kursu, temos turėtų būti nesusijusios (pvz., matematikos visa geometrija turėtų tilpti į vienų metų mokymosi kursą).

Mokymosi motyvacijos didinimas rūpinantis vaikų sveikata: papildomos atostogos. Kiekvienoje klasėje kiekvieno mėnesio gale kiekvienam mokiniui, neturinčiam skolų už atsiskaitymus, neturinčiam be pateisinamos priežasties praleistų pamokų, suteikiamos 1–2 dienų trukmės papildomos atostogos. Likusiesiems organizuojamos papildomos konsultacijos pagal kiekvieno poreikius.

Mokslo metu trukmė. Pamokos turėtų baigtis gegužės 31 dieną visoms klasėms. Vėliau vaikai turėtų būti ugdomi iki liepos 1 d. ne pamokų metu, ir tai turėtų būti privaloma tik negavusiems atitinkamo dalyko įskaitos – tai galėtų būti dalyko konsultacijos (anksčiau taip vadinamos pataisos).
Kitiems vaikams tokios konsultacijos būtų neprivalomas, bet, jei vaikas pats nori pagilinti kurio nors dalyko žinias – skatintinos.
Visi vaikai turėtų turėti teisę į užimtumą pagal poreikius visą birželio mėn., jei tėvai neturi kur jų palikti ir to pageidauja.

1–5 klasėse didžiausias vaikų skaičius – 20, 6–9 klasėse – 15 (tokio amžiaus vaikų nuomone, ir 15 jau per daug); 10–12 klasėse – 30.