Gairių dokumente rašoma:
– „XXI amžiuje pastebimai pasikeitė pasaulio, žmogaus ir visuomenės vertybės”
– „Atnaujinant Bendrąsias programas vienas svarbiausių susitarimų turėtų būti: kokį žmogų siekiame išugdyti, kokius lūkesčius jam keliame ir kaip ugdymas gali padėti jam tokiu tapti.”

Rimtų klausimų kelia teiginys, kad „pasikeitė vertybės”. Gal pasikeitė požiūris į kai kurias vertybes (pvz.: pirmenybė teikiama ne bendruomeniškumui, o asmeninei sėkmei), tačiau kažin ar būsime teisūs sakydami, jog tėvai nebenori, kad mokykla prisidėtų prie dorų, sąžiningų, draugiškų vaikų ugdymo. Pamatinės vertybes nepatiko. Vis tik Gairių požiūriu esmingas klausimas yra „Kokį žmogų siekiame išugdyti?”, tačiau Gairėse pateiktoje schemoje rodoma, kad centre yra ASMENINĖ IR VISUOMENĖS GEROVĖ. Toks siekis per daug nekonkretus, nes jis tinka visiems nuo Patagonijos iki Aliaskos ir neišryškina „vietinio kolorito”, neturi vertybinio pagrindo, todėl neaišku, kaip „asmeninė ir visuomenės” gerovė gali būti visų programų kaitą lydinčiu leitmotyvu. Aiškiu, suprantamu ir motyvuojančiu, atspindinčiu MŪSŲ VISUOMENĖS POREIKIUS. Iššūkiai ir tikslai turi atspindėti unikalią Lietuvos socialinę, istorinę, kultūrinę padėtį. Todėl didžiausią dėmesį verta skirti klausimams, susijusiems su specifiškai „lietuvišku” kontekstu, metalitetu ir tomis problemomis, kurias įveikus 2030 m. galime tikėtis kitos kokybės. Kadangi vaikus UGDOME, būtų prasminga, jei ugdymo tikslais/vertybėmis taptų tos sritys, kuriose mums kaip visuomenei reikia pasitempti, o ne savotiški abstraktūs palinkėjimai pvz.: pasiekti asmeninės gerovės.

Taigi, kokie tie „tipiškai vietiniai iššūkiai”.

Empatija. Būk geras
– Lietuva pasižymi itin dideliu monokultūriškumu, visuomenei sunku lengvai priimti kitokią nuomonę, požiūrius ir žmones. Pvz.: poreikis spręsti dėl dvigubos pilietybės rodo besitęsiantį norą skirstyti visuomenę į savus ir svetimus/kitus. Atkreipkime dėmesį į dešimtmečiais trukusią ir realiai neįvykusią didelės dalies tautinių mažumų integraciją. Pagreitį įgaunantys imigracijos ir emigracijos procesai (ir didžiulis jų nenuspėjamumas ir neprognozuojamas), nepriklausomai nuo mūsų požiūrio į juos, verčia ugdyti asmenį, pakantų kitos rasės, religijos, požiūrio žmonėms.
Esam nejautrūs, negeri ir sau. Tai rodo aukštos vietos patyčių indeksuose, smurtas prieš vaikus, aukštas savižudybių skaičius. Galų gale holokausto pamokos.. Dar visai nesenas mūsų noras apsimesti, kad nėra neįgalių. Taigi gerumas/geraširdiškumas/atjauta, jautrumas, empatijos didinimas yra realus, o ne iš šalies primestas mūsų poreikis ir būtinybė.

Laisvė.
– Istoriškai/geografiškai Lietuva nuolat, o ypač dabar, patiria saugumo iššūkių. Todėl sąmoningo, laisvę vertinančio asmens ugdymas turėtų rasti savo vietą. Šiame kontekste laisvė sietina ne su nevykusia ir netikusia nacionalistine indoktrinacija, o su laisvo, atviro, kritiškai mąstančio žmogaus ugdymu, pasiryžusiu tiek saugoti savo laisvę, tiek naudotis jos teikiamomis galimybėmis. Laisvės principas puikiai dera ir siekiamu mokytojo prestižu. Vienas iš jo pasireiškimo būdų būtų galimybė mokytojui kurti savo turinį remiantis ne geodezinio žemėlapio tikslumo ugdymo turiniu (kaip šiuo metu yra lietuvių literatūros atveju, kai nurodomos net skaitytinos eilutės), o laisvai konstruoti jį atsižvelgiant tik į svarbiausias vertybes ir kryptis (teacher agency/student agency).

Atkaklumas, tvirtumas/ moralinis stuburas ir pan./ambicingumas
– EBPO tyrimai rodo aktualią problemą, – Lietuvos moksleiviai ypatingai prastai toleruoja nesekmes, pasižymi žemu atsparumu nesekmei (angl. resilience), greitai nuleidžia rankas. Dėl šios priežasties ugdymo turinio ilgalaikė kaita gali būti nukreipta į šio atsparumo didinimą. Be atkaklumo, darbštumo rezultato siekimo negalime kalbėt nei apie ekonominę, nei apie socialinę asmens sėkmę. Ši vertybė atlieptų ir tam, kas kituose Gairių skyriuose įvardijama angliškais terminais rigour ir student agency. Reiklumas sau, reiklus turinys ir formuotų atkaklumą ir „moksleivio veikmę”.