Įvertinant iš naujo meninio ugdymo turinį, išsaugoti jame tai, kas pasiteisino, kas meninio ugdymo mokytojams yra priimtina ir ką jie vertina. Meninio ugdymo programų turinys turėtų tapti prasmingas mokiniui, įtraukiantis į realių problemų sprendimą šeimos, mokyklos bendruomenės sociokultūriniame gyvenime, skatinantis kūrybinius iššūkius, gilų mokymąsi ir refleksiją.

Šiuo metu meninio ugdymo struktūra yra pakankamai plati ir fragmentuota, ypač aukštesnėse klasėse. Tuo tarpu šokio mokoma tik pradinėse klasėse, nors ši meno rūšis yra nepaprastai efektyvi laikysenai, judesiui tobulinti, ugdyti pagarbą, plėtoti empatiją ir neverbalinę komunikaciją tarp šokio partnerių. Turėtų būti išplėsta galimybė rinktis šokio pamokas pagrindinės mokyklos klasėse. Kiekviena meno rūšis yra orientuota į savitą kūrybos procesą, terminologiją ir unikalų raiškos būdą. Keičiantis tradicinėms meno formoms ir atsirandant naujoms (remiantis naujai atsirandančioms technologijoms) per siaura yra mokyti aukštesnėse klasėse atskirai filmų kūrimo (tai kino režisieriaus specialybė) ar kompiuterinių muzikos technologijų (tai garso režisieriaus specialybė). Šių profesijų bus mokomasi aukštosiose mokyklose. Dabar retas video kūrinys (ar tai būtų reklama, treileris, režisūrinis filmas ir pan.) gali būti sukurtas be tam tikro garso technologijų (garso takelis) išmanymo. Ir atvirkščiai – muzikinis klipas neįmanomas be vaizdo technologijų naudojimo. Šių abiejų dalykų atsiradimą neabejotinai paskatino skaitmeninių garso ir vaizdo technologijų greitas vystymasis, todėl potencialiai galima jų integracija su informacinių technologijų dalyku. Be to daugelis šio amžiaus vaikų dar tik ieško savęs įvairiose meninės raiškos formose, todėl svarbesnis tegul ir ne labai gilus, tačiau pakankamai lengvai pasiekiamas tam tikrų meno produktų kūrimo procesas. Todėl šios meno veiklos formos turėtų būti sujungtos į vieną. Koks tai galėtų būti pavadinimas, dar galima būtų diskutuoti, bet šiuo metu tai labiausiai atspindi multimedijų (arba audiovizualinių) technologijų pavadinimas.

Dabartinėse meninio ugdymo programose, vadovėliuose yra fragmentiškų dalykų, tarp kurių atrasti ryšį yra sudėtinga. Atnaujinamos programos turėtų pateikti daugiau nuoseklumo, vientisumo.

Meninio ugdymo pamokose ugdomas estetinis skonis. Mokiniai turi įgyti meninio ugdymo pamokose patirties, kas yra gražu, o kas bjauru; malonu / nemalonu. Šios patirties neįmanoma diferencijuoti su prastomis meninei kūrybai priemonėmis. Priemonių, medžiagų ir įrankių meniniam ugdymui problema aktuali dėl kelių priežasčių: tėvų ir vyresnių vaikų nemokėjimas / nenoras pirkti kokybiškas dailės priemones (galbūt dėl taupymo, o gal pasekmių nesuvokimo); taip pat mokytojo asmeninių finansų ribotumo (mokytojas gali vieną, kitą kartą būti labdaringas, bet jei priemonių nuolatos neparūpina tėvai, nejaugi jis turi jas pirkti mokiniams už savo menką atlyginimą?). Ypač dailės priemonių klausimas aktualus, kai klasėje susirenka nepasiturinčių tėvų vaikai, kuriems nuperkami pigiausi dažai ir nekokybiški teptukai arba ploniausias popierius, tuoj pat sutyžtantis nuo vandeninių dažų. Labai dažnai vaikai iš socialinės rizikos šeimų priemonių dailei iš viso neatsineša į pamokas. Mokinys negali dalyvauti pamokoje, kurioje neturi įrankių ir instrumentų mokytojo suplanuotai patyriminei veiklai. O mokytojas negali pasiekti programinių uždavinių, jei mokinys pamokoje neturi ką veikti. Tuomet krenta mokinio motyvacija, ilgainiui atsiranda apatija ir abejingumas aplinkai, o mokytojas yra priverstas falsifikuoti meninio ugdymo procesą.