Bendrosios ugdymo programos yra kiekvienos šalies švietimo sistemos pagrindas. Tai turėtų būti esminis nacionalinis švietimo srities susitarimas , kadangi per nacionalinį ugdymo turinį yra išreiškiama, kaip mes, kaip pilietinė tauta, žiūrime į žmogų, į visuomenę, į pasaulį, kokią visuomenę, valstybę kuriame, kaip siejame švietimą su kultūra ir kitomis esminėmis socialinio gyvenimo sritimis. 1992 m. Lietuvos švietimo koncepcijoje buvo teigiama, kad reformuoto ugdymo pagrindinis tikslas –savaranki ir kūrybinga, maksimaliai jau mokykloje savo gebėjimus išskleidžianti asmenybė, o reformuoto Lietuvos švietimo paskirtis – ne pateisinant įteisinti susiformavusias socialines bei ideologines struktūras, bet duoti pagrindą dinamiškai atsinaujinančiai visuomenei, atvirai ir kritiškai visuomenės sąmonei. 9-mečio pradžioje į ugdymo turinio atnaujinimą buvo sutelktos didžiulės intelektualinės pajėgos, kadangi buvo aiškiai suvokta, koks tai yra reikšmingas darbas. Kyla klausimas, ar pasiekėme prieš beveik 3 dešimtmečius išsikeltus tikslus? Ar jau sudėti pagrindai „dinamiškai atsinaujinančiai visuomenei, atvirai ir kritiškai visuomenės sąmonei“? Ar žinome, ką pasiekėme, kas nepavyko ir kodėl? Kuo remdamiesi ruošiamės atnaujinti ugdymo turinį? Kas tai darys, kas imsis lyderystės? Kas parengė šias gaires ir su kuo kviečiama diskutuoti? Mano nuomone, pateiktas anonimiškas dokumentas realiai nekviečia diskusijai. Šiame dokumente apžvelgiamos tarptautinių organizacijų rekomendacijos, tačiau jame nėra kalbama apie Lietuvos valstybės ir visuomenės raidos viziją, Lietuvos kultūros kūrimą, kitaip sakant – ką mes patys norime sukurti savo šalyje, savomis jėgomis, atsižvelgdami į savo kontekstą, o ne kopijuodami kitus, ar įgyvendindami EBPO ar kt. rekomendacijas. UNESCO dokumente (UNESCO, Training tools for curriculum development, 2013) teigiama, kad nacionalinis ugdymo turinys –tai galingas švietimo politikos įrankis, užtikrinantis ugdymo tvarumą, nuoseklumą bei tęstinumą, dėl to svarbiausia yra pasiekti politinį susitarimą dėl strateginio ugdymo atnaujinimo krypčių ir vertikalų visos švietimo bendruomenės susitarimą dėl kolektyvinio „glokalaus“ ugdymo turinio kūrimo. Taigi, pirmiausia reikia pasiekti ilgalaikio ir politikų, ir švietimo praktikų, ir visuomenės susitarimo, kas svarbu Lietuvai, kokia kryptimi eisime. Ugdymo turinio atnaujinimas turi būti nuoseklus darbas, kuriam valstybė turi skirti deramus išteklius, geriausius specialistus, rūpinantis jų profesiniu augimu. Diskutuoti turėtų „kviesti“ ne anonimiškas dokumentas, o konkretūs suinteresuoti žmonės, prisiimantys atsakomybę už viso proceso koordinavimą.