Tikras poreikis atnaujinti atsiranda po situacijos analizės, o ne prieš ją. Antraip formuluojamos tokios priežastys ir tikslai, kurie tinka bet kur ir bet kada.

Tokio minimalistinio sąrašo siūlymas kyla dėl tokių prielaidų:
– kompetencija apskritai yra dirbtinis, išvestinis teorinis konstruktas;
– sunku numatyti, kokios kompetencijos tikrai bus reikalingos net po 10 ar 15 metų;
– kompetencijos kaip siekiamybė turėtų aprėpti absoliučiai visas įmanomas gyvenimo sritis, o nesant galimybių taip sukonstruoti – turėtų būti pačios bendriausios, nedubliuojančios t.v. dalykinių.
2008 ir 2011 metais numatytos kompetencijos buvo numatytos jau kaip reikalingos XXI amžiui. Be to, 2015 metų pabaigoje, t.y. vos prieš 3 metus patvirtintas PRADINIO, PAGRINDINIO IR VIDURINIO UGDYMO PROGRAMŲ APRAŠAS. Jame įvardytai optimaliai asmenybės brandai siūloma septynių kompetencijų visuma. Kas reikšmingai Lietuvoje ar pasaulyje pasikeitė per tuos 3 metus, kad reikia keisti tą sąrašą? Dabar užsitęsęs svarstymas, racionalaus kompetencijų sąrašo ieškojimas neįrodo, kad jos buvo formuluotos neteisingai. Parodo tik tai, kad jos nebuvo tinkamai realizuotos. Pakeitimas kitu kompetencijų sąrašu anaiptol negarantuoja, kad šį kartą bus kitaip…

Be išdiskutuotos praktikų nuomonės apie šiuo metu veikiančių programų pliusus ir minusus nėra jokių garantijų, kad
1) bus teisingai formuluojami kaitos tikslas ir uždaviniai;
2) bus išvengta tokių trūkumų, kurie neleido realizuoti praeito ciklo tikslų ir uždavinių.

Uždaviniai kyla iš situacijos analizės, o ne situacijos analizė skirta įrodinėti uždavinių pagrįstumą…

Šiuo metu taip nėra, nes pvz., VBE programa turi pirmenybę prieš vidurinio ugdymo bendrąsias programas.

Su nedidelėmis išimtimis, mokomasi ir mokoma tai, kas yra (bus) vertinama, kas yra svarbu, priimant sprendimą apie tolesnį ugdymąsi. Jei kompetencijos nebus vertinamos, jos eilinį kartą bus tam tikras balastas bendrosiose programose. Jei tolesniam mokymuisi bus svarbūs tik testų, egzaminų būdu fiksuojami rezultatai, tai neverta galvoti apie mokymosi paradigmos kaitą ir panašius dalykus.

I. Neaiškus rezultatas dėl neaiškaus tikslo:
– net jei tikslas yra pagerinti PISA rezultatus, neginčijamų įrodymų, kad metais ilgiau pasimokę penkiolikamečiai, rodys geresnius rezultatus, nėra, nes pavyzdžiui, Lietuvą PISA rezultatais lenkiančių kaimynų Estijos, Suomijos, Latvijos, Lenkijos, Švedijos švietimo sistemose bendrasis ugdymas prasideda taip pat nuo 7 metų. Ir atvirkščiai, nuo Lietuvos pagal tuos pačius PISA rezultatus atsiliekančių Slovakijos, Graikijos, Rumunijos, Bulgarijos, Vengrijos, Kroatijos švietimo sistemose bendrasis ugdymas prasideda jau nuo 6 metų.
II. Resursų poreikis neaiškiam rezultatui…
1. Resursų poreikis per vienerius metus, arba per porą metų (jei etapais) momentiškai stipriai išaugus mokinių pirmose klasėse:
– jau dabar šalyje trūksta pradinio ugdymo pedagogų (darbo biržos duomenimis 2018 metais jų pertekliaus nėra nei viename Lietuvos didmiestyje)
– jau dabar šalies didmiesčių mokyklose trūksta erdvių, net pirmokai mokosi perpildytose klasėse.
2. Resursų poreikis ugdymo turinio kaitai:
– reikėtų parengti ir išleisti praktiškai visus vadovėlius bent iki VIII klasės;
– reikėtų perkvalifikuoti pradinio (o ir priešmokyklinio) ugdymo pedagogus ugdyti metais jaunesnius mokinius.

Neaiškus rezultatas dėl neaiškaus tikslo:
– Jei tikslas yra pagerinti PISA rezultatus, neginčijamų įrodymų, kad ilgiau pradinio ugdymo programoje pasimokę penkiolikamečiai pasieks geresnių rezultatų, nėra. Pavyzdžiui, net 6 metų pradinio ugdymo programos yra tiek Lietuvą PISA rezultatais lenkiančių kaimynų Estijos, Suomijos, Latvijos, Švedijos švietimo sistemose, tiek ir nuo Lietuvos atsiliekančių Graikijos, Rumunijos, Bulgarijos, Vengrijos švietimo sistemose.
Gerai įvertinti, ar yra pakankamai resursų – pradinio ugdymo mokytojų, pradinių mokyklų erdvių, mokymo priemonių – norint bent vieneriais metais prailginti pradinio ugdymo programos trukmę.

Prisitaikymas prie instituciškai egzistuojančio pasidalijimo į pradines mokyklas, progimnazijas ir gimnazijas. Tai nereikalautų papildomų materialinių resursų, neįneštų pertvarkoms būdingos sumaišties.

Jau minėta, kad mokomasi tai, kas vertinama ir kas svarbu pereinant iš vienos ugdymo programos į kitą…

Jei 5.7 (privalomų dalykų skaičiaus mažinimas), 5.8 (laisvai pasirenkamųjų dalykų skaičiaus didinimas) ir 5.9 (laisvai pasirenkamųjų dalykų gilesnis mokymasis) yra tarpusavyje susijusi sistema, tai reikėtų atsigręžti į nelabai seną praeitį ir panagrinėti patirtį, kodėl buvo atsisakyta profilinio mokymo. Nesinorėtų dar kartą lipti ant to paties grėblio.

Pamąstymas vietoj argumento:
Kol įvairių darbo grupių paskirtis „teikti siūlymusׅ“ nebus pakeista į „derinti, apibendrinti siūlymus“, tol proveržio ugdymo turinio srityje tikėtis sunku.