Pasaulio pažinimas – kaip dalykas ar kursas nurodytas prie gamtos ir prie socialinių mokslų, tai tas pats dalykas? Ar mokiniai bus mokomi dviejų pasaulio pažinimų – gamtamokslinio ir socialinio? Kodėl pasaulio pažinime neintegruojama geografija, nes nurodoma kaip atskiras dalykas? Pagrindinis išsilavinimas ir yra pagrindinis, tam, kad mokinys įgytų pagrindus – pamatus, bet kurio kito mokslo tolimesniam mokymuisi. Kai dalykų mokymasis pradedamas nuo integracijos, o ne nuo pačių dalykų pagrindų mokymosi, tikėtina, kad mokiniai tų pagrindų niekada ir nebeįgys. Abejotinas mokytojų kvalifikacijos klausimas – ar atsiras specialistas vienodai gerai išmanantis tris pakankamai sudėtingus, nuolat kintančius – atsinaujinančius dalykus: biologiją, chemiją ir fiziką? Jei visi gamtos mokslų mokytojai bus perkvalifikuojami – kiek tai užtruks? Kas mokinius mokys 4 – 8 metus, kol mokysis mokytojai, nes kiekvienam gamtos mokslų mokytojui reikės papildomai įgyti dar dviejų gamtos mokslų kvalifikacijas. Ar per trumpą laiką bus galimybė perkvalifikuoti kelis šimtus ar tūkstančius mokytojų? Kiek tai kainuos – mokykloms ( nes reikės apmokėti besimokančių mokytojų vadavimus jų kolegoms ), mokytojams ( komandiruotės – kelionės, pragyvenimas ir t.t.), valstybei – mokestis už mokytojų perkvalifikavimą ( ar visi gamtos mokslų mokytojai galės sau leisti susimokėti už papildomus mokslus ne vieną šimtą ar tūkstantį eurų?) Mokytis nuotoliniu būdu gamtos mokslų neįmanoma – eksperimentai, tyrimai atliekami tik laboratorijose. Kokia bus šios gamtos mokslų priverstinės integracijos sukurta pridėtinė vertė? Ar įdėtos, šalies lygiu investicijos, atsipirks? Jei taip, tai kiek ir iki kada? Dalies mokyklų rezultatai ir dabar yra geri. Apibendrintose PISA, TIMSS išvadose pateikiamas tik šalies vidurkis, bet dalyje mokyklų yra ir gerų rezultatų. Suprantama, visada yra kur tobulėti ir tai būtina daryti, bet ar tą reikia daryti taip drastiškai? Jei integracija – vienintelis būdas gerinti ugdymo kokybę, tai kodėl integruojami tik gamtos mokslai – skaitymo, matematinio raštingumo rezultatai pagal PISA tyrimų rezultatus nėra geresni, o skaitymo dar ir prastesni nei gamtamokslinio raštingumo. 2015m. prasčiausia situacija skaitymas – skaitymo gebėjimai – Lietuva (472 taškai) yra 39 pozicijoje iš 70, statistiškai reikšmingai žemiau už EBPO šalių vidurkį, 36 šalių rezultatai statistiškai reikšmingai aukštesni už Lietuvos rezultatus. Gamtamokslinio raštingumo – Lietuva (475 taškai) yra 36–38 pozicijoje iš 70, 33 šalių rezultatai statistiškai reikšmingai aukštesni už EBPO šalių vidurkį, Matematinio raštingumo – Lietuva(478 taškai) yra 36 pozicijoje iš 70, statistiškai reikšmingai žemiau už EBPO šalių vidurkį 33 šalių rezultatai statistiškai reikšmingai aukštesni už Lietuvos rezultatus. Integracija būtina, bet tai galima padaryti parengus atskirų gamtos mokslų ( ir ne tik) , bet tarp savęs integruotas programas, per vadovėlių turinį, užduotis, neformalią veiklą – projektai, olimpiados, konkursai ir panašiai. Akivaizdu, kad mokinių pasiekimus lemia ne tik programos, bet ir tėvų dalyvavimas vaikų ugdymo procese. Nacionalinis mokinių pasiekimų patikrinimas parodė „25–40 proc. šalies 4–8 klasių mokinių mokymosi pažangą labai sulėtina žemos jų pačių aspiracijos, žemas jų tėvų išsilavinimas ir menkas domėjimasis savo vaikų mokymusi, mokinių patiriamas skurdas, kultūriniai skirtumai, dėl IKT trūkumo besiformuojanti atskirtis.“ Remiantis TIMSS22 duomenis „Mokinių, kurių mokyklose nėra laboratorijos, rezultatai yra žemesni. Mokinių (38 proc.), kurie mokėsi mokyklose, turinčiose laboratorijas, tarptautinis gamtos mokslų rezultatų vidurkis buvo 511 taškai, o mokinių (62 proc.), lankiusių mokyklas, neturinčias tokių laboratorijų, tarptautinis rezultatų vidurkis – 504 taškai. Lietuva yra tarp šalių, kurių mokyklose laboratorijų mažiausiai.“ Akivaizdu, kad siekiant gamtos mokslų mokymo kokybės būtina parengti ne tik pavienius projektus mokymo priemonėms įsigyti, bet ir ilgalaikę strategiją kaip visos Lietuvos mokyklos bus aprūpinamos praktikos darbams reikalingomis priemonėmis – laboratorijomis, metodinėmis priemonėmis praktikos darbams vykdyti. Kaip visose mokyklose bus sudarytos vienodos galimybės mokytojams organizuoti praktikos darbus. Daugumoje Lietuvos mokyklų laboratorijų nėra, laborantų nėra, dalyje mokyklų klasės didelės – galimybė dalinti klasę laboratoriniams darbams kol kas tik teorinė. Jei klasė dalijama pusiau tik praktikos darbams ( ne kiekvieną pamoką), kaip suderinti mokytojo ir mokinių tvarkaraščius, kabinetų užimtumą, mokinių saugumą ir t.t.Jei klasėje vienu metu praktikos darbą atlieką 28 – 32 mokiniai ir tuo metu klasėje dirba tik vienas mokytojas, tai yra nesaugu…. Tai gi, tikrai yra ką veikti siekiant kokybės ir be dirbtinės gamtos mokslų integracijos.

Ar pradinių klasių mokytojai pasiruošę mokinius mokytis penkis metus? Turinio prasme?
Pradinės mokyklos, didžiuosiuose miestuose jau dabar perpildytos, kas atsitiks jei mokiniai dar metams užsibus pradinėje mokykloje?

Dalis mokyklų sunkiai reorganizavosi – patalpos, mokytojų krūviai ir t.t. Dabar vėl viską reikės pradėti iš naujo? Šiuo metu gimnazijose mokiniai mokosi nuo 9 iki 12 klasės ( keturis metus) . Vadinasi gimnazijos sumažėtų, Ar skiriamų lėšų pakaktų išsilaikyti mokykloms? Kokį tai turėtų poveikį mokymo kokybei?