1. Šiuo metu dalis mokytojų nesinaudoja bendrosiomis programomis arba naudojasi tik formaliai, pildydami oficialias ataskaitas. Taip yra dėl didelės programų apimties, nurodymų gausos, kasdieniame darbe sunkiai pritaikomų abstrakčių pasvarstymų. Tie, kurie seka programų nurodymus, neturi laiko improvizuoti, aptarti realiai vykstančias aktualijas, skirti dėmesio konkrečiai klasei sunkesniems, įdomesniems, reikalingesniems dalykams.

Ne dėl bendrųjų programų mokinių pasiekimai yra žemi ir netolygūs. Patys mokiniai sudominti gebantį mokytoją įvardija kaip esminį sėkmingos pamokos kriterijų. Galima parengti protingas programas, bet svarbiausia, kas ir kaip jas įgyvendins, ar jos atlieps realius mokyklos bendruomenės lūkesčius, spręs problemas.

2. Mokyklos, mokytojai planuotų ugdymą, atsižvelgdami į programų gaires ir tikslus, bet programos turi būti lanksčios skirtingų regionų situacijai, mokyklos prioritetams, konkrečios klasės ir mokinio poreikiams. Mokytojai, įsitraukdami į programų sudarymą, bus labiau motyvuoti ir jaus didesnę atsakomybę dėl ugdymo rezultatų. Atsiras daugiau erdvės individualizuotam ugdymui ir skirtingų profilių mokykloms.

3. Tarpdisciplininiai ryšiai į ugdymo procesą būtų integruoti organiškai ir pagal poreikį, o ne dar labiau apsunkinant ugdymo procesą kaip yra dabar (pvz. alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo programa; gyvenimo įgūdžių ugdymo programa ir kt.).

Gyvenime reikalingos kompetencijos yra tarpdalykinės. Realių problemų sprendimas neišsitenka vieno dalyko rėmuose.

Disciplinas sujungus į blokus (modulius), atsirastų nuoseklumas, būtų išvengta temų pasikartojimo.

Didėtų mokinių motyvacija ir įsitraukimas, nes mokymasis taptų susietas su realybe.

Integruotos pamokos leistų spręsti mokytojų trūkumo ir kvalifikacijos problemą – kelių disciplinų bloką (modulį) galėtų mokyti vienas gerai parengtas mokytojas.

Šios kompetencijos yra bendros ir nesenstančios, jas turintis žmogus gali prisitaikyti besikeičiančiose aplinkybėse ir yra socialiai sąmoningas visuomenės narys, nes:

1. Faktų analizė, interpretacija, kvestionavimas ir problemų sprendimas yra savarankiško mąstymo ir laisvos visuomenės pagrindas.

2. Išlaikytinio mentaliteto ir polinkio nusimesti atsakomybę galima atsikratyti parodant, kad pats žmogus yra socialinių reiškinių centras ir priežastis. Taip skatinamas įsitraukimas į visuomenės gyvenimą, savarankiškas problemų sprendimas.

3. Socialinių reiškinių suvokimas yra neatsiejamas nuo vertybių (teisingumo, sąžiningumo, laisvės ir kt.). Visuomenės yra pagrįstos normų ir vertybių sistema. Tam, kad būtų suaktualinta vertybinio mąstymo svarba, apie vertybes reikėtų kalbėti ne atskirai dorinio ugdymo pamokose, bet keliant šiuos klausimus tuomet, kai nagrinėjamos socialinės temos: nelygybė, skurdas, ekologija ir pan. Psichologai teigia, kad vertybių sistema, gebėjimas atskirti, kas yra gerai, kas blogai, susiformuoja paauglystėje ir suaugus kinta tik labai neženkliai. Svarbu moralinio raštingumo ugdymo nepainioti su moralizavimu.

4. Tie, kuriems leidžiama klysti ir eksperimentuoti, gali priimti nestandartinius sprendimus – versle, moksle, menuose ir kitose srityse. Gebėjimas esamus išteklius panaudoti naujiems žmonijos poreikiams tenkinti yra visuomenės augimo ir klestėjimo pagrindas.

5. Didžiajai daliai žmonių komunikacija yra neatsiejama darbo dalis. Reikia mokyti prisistatyti, aiškiai reikšti mintis, susitarti. Ypač kuomet šiandieniniame pasaulyje taip sparčiai didėja komunikacijos dažnis ir mastas.

1. Mokytojai naudosis tokiomis programomis, kurios atitiks jų lūkesčius, bus tinkamai adaptuotos jų savivaldybės, mokyklos, klasės kontekstui. Bendrose programose galima numatyti bendriausias kompetencijas, kurias mokinys su mokytojo pagalba turi įgyti. Bet leisti mokykloms, mokytojams patiems numatyti, kaip tų tikslų siekti. Pavyzdžiui, įkvėpimui ir pagalbai galima šalia bendrų programų pateikti išplėstines, kuriose būtų nurodytos konkrečios temos, žinios, užduočių pavyzdžiai ir pan.

2. Apklausos rodo, kad didžiausia problema, su kuria susiduria moksleiviai mokykloje – sunku suprasti, kaip tai, ko mokaisi, gali praversti realiame gyvenime. Mokinių motyvacija suintensyvėja, kai mokymosi procese naudojami metodai, įrankiai ir medžiaga atliepia realaus pasaulio situacijas. O mokymosi metu įgytos žinios ir gebėjimai gali būti taikomi tiesiogiai.

1. Atlikti reprezentatyvią mokytojų, mokinių, tėvų, mokymo priemonių kūrėjų, verslininkų, dėstytojų apklausą, tuo pagrindu bus galima pasiūlyti konkrečias priemones problemų sprendimui. Išsiaiškinti, koks yra praktinis ugdymo programų vaidmuo, dabartinių programų teigiami ir neigiami aspektai, kas jomis naudojasi, kodėl nesinaudoja, ko iš programų tikimasi. Jei programos bus atnaujintos ne švietimo bendruomenės poreikių pagrindu – rezultatas bus neigiamas (iššvaistyti ištekliai, bendruomenės nepasitenkinimas, naujų pokyčių poreikis).

2. Norint visapusiškai nagrinėti realiai vykstančius reiškinius (nelygybė, robotizacija, ekologija ir pan.) būtina pasitelkti kelių disciplinų įžvalgas. Neuropsichologijos požiūriu, mokymasis, pažinimas yra efektyvesnis ir natūralesnis, kai ieškoma sąsajų ir bendrų prasmių, o ne suskaidytų faktų. Mokiniai yra suinteresuoti pažinti, suprasti tai, kas vyksta aplinkui. Įgytos kompetencijos gali būti tiesiogiai taikomos ir tobulinamos už klasės ribų.

3. Kokybiškam, individualizuotam, integruotam ugdymui nepakanka 45 min. Turėtų būti galima jį laisvai skirti ne tik darbui klasėje, bet ir kitoms veikloms, mokytojų ruošimuisi, planų derinimui. Šiuo metu tik kai kuriose mokyklose yra paplitusi bendradarbiavimo kultūra, kai mokytojai kartu dėlioja metų, semestro, savaitės planus, derina temas, pasitaria, kokius aspektus kiekvienas nušvies ir pan. Tai svarbu ugdymo gilumui, nuoseklumui.

4. Nuo mokytojų, o ne nuo programų priklauso ugdymo kokybė. Mokytojai formuoja ir įgyvendina ugdymo procesą, kad tai vyktų kokybiškai – reikia tobulinti jų gebėjimus ir leisti pasireikšti kūrybiškumui.

Mokyklose privalomai mokoma ekonomikos, etikos ir pilietiškumo, bet šios disciplinos yra nepagrįstai nustumtos į ugdymo paraštes, tradiciškai pristatomos kaip atskiri dalykai, o jų ugdymo turinys neperteikia socialinių reiškinių kompleksiškumo, nesisieja su realiu gyvenimu ir moksleivių socialine aplinka. Mokyklose taikoma socialinio ugdymo metodika ir turinys neatitinka šiuolaikinių poreikių, neskatina įsitraukimo į mokymąsi. Visuomenės mastu socialinių reiškinių nesuvokimas ir nepakankami socialiniai įgūdžiai lemia nepagrįstus socialinės, politinės ir ekonominės tikrovės vertinimus bei problemų sprendimus, mažina asmeninę atsakomybę, pilietinį įsitraukimą. Tai atsispindi ir tarptautiniuose EBPO ekonominio raštingumo, ir pilietinio įsitraukimo vertinimuose.

Siūlome mokyklose išbandyti ne tik integruotas gamtos, bet ir socialinio, vertybinio ugdymo pamokas. Esame paruošę tokių pamokų metodologiją ir medžiagą „Pilietis per 31 valandą”. Šiuo metu pamokas išbandome 13 Lietuvos mokyklų su 40 mokytojų ir 1600 mokinių. Mokytojų atsiliepimai rodo, kad aktualios temos, disciplinas peržengiančios ir įtraukiančios užduotys praturtina mokymosi procesą, padeda pilietiškumą ugdyti ne paviršutiniškai, bet iš esmės.

Mūsų siūloma prieiga paremta prielaidomis, kad socialiniai reiškiniai pirmiausia yra žmonių veiklos ir bendradarbiavimo rezultatas, todėl juos galime suprasti pasitelkę socialines ir humanitarines disciplinas – ekonomiką, moralės filosofiją, sociologiją, politologiją, teisę. Jų supratimas, analizė ir vertinimas neišvengiamai reikalauja visuminio mąstymo ir tarpdisciplininės prieigos, kuri leidžia suprasti aplinkos kompleksiškumą bei visapusiškai vertinti socialinių procesų pasekmes asmeniniu, bendruomenės ir globaliu lygmenimis.

Tarptautiniai tyrimai rodo, kad integruota prieiga duoda teigiamus mokymosi rezultatus ir yra itin efektyvi ugdant kritinį mąstymą, kūrybiškumą, problemų sprendimo, lyderystės, komandinio darbo įgūdžius. Lietuvos švietimo strategijoje ir bendrosiose mokymo programose akcentuojama integruoto mokymo svarba. Tiksliųjų mokslų ir technologijų srityse jis vis plačiau taikomas, bet socialiniame ugdyme jo stokojama dėl integruoto mokymo metodų, turinio, priemonių, žinių ir kompetencijų trūkumo.

1. Vertinimas turi atspindėti ugdymo tikslus, kilti iš jų. Kitaip programos tikslai nebus pasiekti.

2. Vertinime svarbus ne konkretus balas, bet žinių, gebėjimų, kompetencijų lygis, spragos ir stipriosios pusės. Individualios pažangos fiksavimas skatina asmeninį tobulėjimą, įgalina stipriųjų gebėjimų gilinimą ir būtinų bazinių tikslų pasiekimą srityse, kurios sekasi silpniau.

1. Vaikai vystosi nevienodai, turi skirtingus gebėjimus ir poreikius. Todėl šeima gali geriausiai nuspręsti, kada vaikas pasirengęs eiti į mokyklą. Šiuo metu eiti į pirmą klasę rekomenduojama tik 40 proc. tų vaikų, kurių tėvai kreipiasi pagalbos į Pedagoginę psichologinę tarnybą dėl brandumo įvertinimo. Ekspertai teigia, kad kai vaiko edukacinė patirtis nesisieja su jo kognityvinės, emocinės raidos lygiu, neatitinka mokymosi poreikių, kyla psichologinės problemos (nepilnavertiškumas, nerimas, sumišimas).
Vaikams, kurie anksčiau pradeda eiti į mokyklą, dažniau diagnozuojamas dėmesio sutrikimas (Harvardo Medicinos mokyklos tyrimas, 2018).

2. Šalyje trūksta pedagogų. Esamus pedagogus reikėtų papildomai apmokyti dirbti su mažesniais vaikais. Didžiuosiuose miestuose pritrūktų ir patalpų.

3. Ugdymo paankstinimas neišspręstų nekokybiško ugdymo problemos.

Laisvė mokykloms, mokytojams formuoti ugdymo procesą skatina atsakomybę už ugdymo rezultatus. Tuo mokyklos tampa išskirtinės ir labiau atitinkančios visuomenės poreikius.

Suomių, į kurių švietimą lygiuojasi pasaulis, nacionalinė ugdymo programa – tai abstraktus karkasas, kurį vietos lygiu užpildo pačios mokyklos, laisvai pasirinkdamos būdus, kaip sieks šalies mastu nubrėžtų tikslų.

Integruotos pamokos leistų siekti tarpdisciplininių kompetencijų, kurios yra tiesiogiai pritaikomos ir naudingos gyvenime. Tokių pamokų metu būtų galima nagrinėti aktualius reiškinius, juos analizuoti ne paviršutiniškai, bet iš esmės, remiantis skirtingų mokslų įžvalgomis ir taip susiformuojant visuminį požiūrį.

Daugelis mokytojų pritaria, kad integruotos pamokos ugdo kritinį mąstymą ir platesnį požiūrį, tačiau integruoto ugdymo metodą taiko retai arba visai netaiko dėl to, kad neatitinka bendrųjų programų (LLRI apklausa, 2016).