1. Ne gairių, ne programų, ne patarimų, ne metodinių rekomendacijų, ne konsultacijų o KARTU su atnaujintomis programomis gausios konkrečių PRIEMONIŲ pasiūlos.
Tos priemonės ir programos įgyvendinimo žingsniai būtų šie:
• Lengvai prieinami ir paprastai valdomi elektroninėje erdvėje ugdymo turinio ( konkretaus dalyko, konkrečios pamokos, konkrečiai klasei) teorinė dalis, praktinės užduotys, diferencijuotos trimis lygiais, metodai, ištekliai.
• Ta pati medžiaga kiekvienai pamokai turėtų būti išdėstyta ir vadovėlyje, pratybų sąsiuvinyje, mokytojo knygoje, nes tikrai nedažname ugdymo įstaigų kabinete yra visiems mokiniams (pvz., 25) dalinamos planšetės ar kiti įrenginiai.
• Mokytojai, ruošdamiesi konkrečiai pamokai, turėtų ne SUKURTI ( kaip yra jau 30 metų, nors programų atnaujinimų buvo ne vienas) 45 minučių trukmės geros pamokos scenarijų, optimaliai diferencijuoti ir individualizuoti mokinių veiklas, o reikalingą medžiagą PARINKTI, ATRINKTI, PADAUGINTI per 8 ( galbūt padidinus procentą per 10 min.) minutes, kurios realiai yra skirtos pasiruošti pamokai. Tada pamokoje mokytojas, naudodamasis šiais ištekliais, turėtų ORGANIZUOTI veiklą, KONSULTUOTI, REFLEKTUOTI, ĮVERTINTI vėlgi pagal labai konkrečius kiekvienai pamokai ir kiekvienam pasiekimų lygiui įvardintus kriterijus.
• Konkretumas ir realių priemonių pasiūla, tikėtina, sumažintų destrukciją ir pedagogų nerimą, kuris- turim daugiametės patirties- visada apninka pedagogų bendruomenę, kai keičiamos ugdymo programos. Aiškios ir apibrėžtos mokytojo veiklos turėtų įtakos ir jo pasitenkinimo savo profesija rodikliui, o tai savo ruožtu lemtų ir mokinių didesnį laimės indeksą, kas įvardijama kaip viena iš priežasčių, kodėl reikia keisti programas ( 6 puslapis apie mokinių laimės indeksą). Žodžiu, kad augtų mokinių pasiekimai, formuotųsi jų šiuolaikinės kompetencijos, reikia apčiuopiamos pagalbos mokytojui.
2. Bendrųjų programų pokyčiai turėtų (turėjo?) būti teikiami lygiagrečiai su PUPP bei BE naujovėmis ir, žinoma, su pedagogų apmokėjimo reforma. Priežastis labai paprasta. Imkime vieną sritį- mokinių pažangos vertinimą. Naujajame dokumente teigiama, kad ,,siekiant sklandžiai vertinti daromą
pažangą, būtina pastebėti net mažiausius pokyčius ir suvokti, kas jiems padeda arba trukdo vykti.“ Aš, kaip lituanistė, kasdien kontaktuoju vidutiniškai su 100 mokinių (4 klasės, grupės). Todėl dokumentuose turi būti aiškiai numatyta, kiek ir iš kokios ,,kišenės“ bus skirta valandų šiam labai svarbiam darbui atlikti, nes didžiąja dalimi mokinio pažangos analizė ir fiksavimas paprastai vyksta jau ,,po kontakto“.
3. Perskirsčius mokymosi metus (5,4,3), tikėtina, toms savivaldybėms, kurios pilotoškai optimizavo mokyklų tinklą, vėl reikės perskirstyti gimnazijas ( trimetės, keturmetės, penkiametės jos liks?) progimnazijas, kas, natūralu, jog sukelia chaosą ilgam ir tai niekaip neprisidės prie mokinių pasiekimų ūgties.
4. Labai jau aptakios programos gairėse pateikiamos naujienos, pvz., ,,užtikrinamas dalyvavimas asmeninio mokymosi programoje 4K: aš kuriu, aš keičiu, aš
kitiems, aš su kitais (ne mažiau kaip 40 val. per dvejus metus);“ Nauja veikla turėtų būti siūloma kartu su priemonėmis ir ištekliais (o ne kaip paprastai būna, iš kiekvienos mokyklos vidinių resursų, t. y. kaip kas išmano).