1. Dabartinių mokinių aplinka smarkiai skiriasi nuo aplinkos prieš keliasdešimt metų. Nuo jos irgi turėtų priklausyti ugdymo turinys.
Dabar ne tiek svarbi pati informacija, kiek žinojimas, kur ir kaip ją rasti, bei gebėjimas vertinti rastos informacijos patikimumą.

2. Šiuo metu bendrosiomis programomis naudojamasi labai formaliai.

3. Ar ir šis dokumentas netaps tik dar vienomis gairėmis dėl „pliusiuko“?

4. Prieš rengiant gaires, susitarti dėl ugdymo proceso organizavimo formų ir trukmės (pvz., dauguma šalies švietimo bendruomenės iki šiol mano, kad mokslo metai buvo pailginti be reikalo).

1. Vaikai bus mokomi LT, o kam bus skiriami prioritetai, iš pateiktos schemos neaišku. Reikėtų aprašyti kiekvieną jų, kaip tai atrodytų.

2. Vaikas gali gebėti pasirūpinti savimi, kas yra numatyta gairėse, gali būti mokomas sveikatos raštingumo, bet, jei sistema ir toliau nesirūpins vaikų sveikata, bus per dideli mokymosi krūviai, vaiko rūpesčio savo sveikata neužteks, kad jis būtų sveikas.

3. Jei norim, kad LT daugėtų darbo vietų, verslumo reikia mokyti nuo mokyklos. Finansinis raštingumas yra siauresnis, negu verslumo sąvoka.

4. Kultūrinis raštingumas iš dalies apima menus, bet lygiai taip pat apima ir literatūrą. Jei kalbinį raštingumą rašom atskirai, tai ir menų reikėtų.

1. Gairėse rašoma, kad viskas jau buvo numatyta, bet, kaip visada, nieko neišėjo. Todėl reikia tikslaus konkretumo, kad ir dabar nebūtų tas pats.

2. Nesuvokiama, kai lyginami tie rodikliai, kuriems nebuvo skiriamas dėmesys ugdyme, o tie dalykai, kuriems skiriamas didžiausias dėmesys ugdyme, tyrime teužima menką matuojamų rezultatų dalį. Susidaro įspūdis, kad specialiai ketinama sumenkinti švietimo sistemą lyginant ją su užsienyje mokinių demonstruojamais rezultatais, taip formuojant neigiamą švietimo sistemos ir švietimo bendruomenės įvaizdį visuomenėje.
Be to, atliekant penkiolikmečių tyrimus, daugelyje šalių jie būna mokęsi daugiau metų, negu LT; gaunasi, kad lyginame kitų šalių dešimtokų ir LT devintokų pasiekimus; jie ir negali būti vienodi, tai kam lyginti?

3. Neaišku, ar tose šalyse, kur ilgesnis pradinis ugdymas, pagrindinis ir vidurinis ugdymas trunka tiek pat kiek LT, ar trumpiau. Neaišku, kokio amžiaus vaikai kitose šalyse yra pradiniame ugdyme. Jei ikimokyklinį pavadintume pradiniu, pradinis būtų oho koks ilgas, bet ar nuo pavadinimo kas nors pasikeistų?

4. Situacijos analizėje (6 psl.) kalbama apie vaikų jautimąsi laimingais, tai tikrai yra svarbu, todėl turėtų atsispindėti ir schemoje.

5.Šiandien nuolat atsiranda naujų, sudėtingų problemų; tai reikia įtraukti į ugdymo programas.

1. Pertvarkos uždaviniai „išmėtyti“ trijose vietose (6+4+4).

2.Jei programos bus atnaujintos nesuderinus su švietimo bendruomenėmis – rezultatas bus neigiamas (iššvaistyti ištekliai, bendruomenės nepasitenkinimas, naujų pokyčių poreikis).

3. Nereikia pamiršti ir mokinio, nes jis, o ne mokykla, yra galutinis švietimo sistemos produktas.
Mokiniams ir jų tėvams reikia daugiau teisių nuspręsti, kokių dalykų vaikui mokytis, o kokių – galima ir atsisakyti arba mokytis ne mokykloje (menų ir sporto mokyklos, korepetitoriai, savivaldus mokymasis, kt.). Tuo nedidelės mokyklos nebus suinteresuotos, nes mažės mokinių skaičius per tam tikrų dalykų pamokas, todėl spręsti dėl atskirų dalykų mokymosi ne mokykloje ir prisiimti atsakomybę turėtų tik vaiko tėvai.

4. Galimybė vaikams vietoje menų ir sporto pamokų lankyti atitinkamus būrelius (nebūtinai savo mokykloje), vietoje tikybos – užsiėmimus bažnyčioje, vietoje 1-2 savaitinių kokio nors dalyko pamokų – dirbti su korepetitoriumi ar mokytis to dalyko, pvz., Nacionalinėje moksleivių akademijoje ir pan. leistų apsaugoti visur dalyvaujančius mokinius nuo per didelio krūvio ir taip pat leistų įgyti daugiau jų gebėjimus atliepiančių žinių ir įgūdžių.

5. Vertinimas pažymiais vaikams sukelia baimės jausmą, kuris trukdo geriau įsisavinti žinias. Jei norim ugdymą pritaikyti kiekvieno vaiko poreikiams, užtektų įskaitos, tada liktų laiko gilintis į tai, ką gali ir kas patinka.

1. Perkrautas turinys sąlygoja nepakankamus ugdymosi rezultatus. Nesukoncentruojamas dėmesys esminiams dalykams. Tarpusavyje derančios dalykų programos leidžia geriau įsisavinti įgytas žinias, mokėjimus, įgūdžius, formuoja tvirto išmokimo įgūdžius.

2. Šiuo metu integruojamosios programos įgyvendinamos formaliai.

3. Būtina pasitikėti mokytojų kompetencija, patirtimi ir noru tobulėti.

4. Anglų kalba dar nėra valstybinė kalba, kurią būtų galima naudoti oficialiuose dokumentuose.

5. Kompetencijų ir raštingumų sąrašas (11 psl.) neatitinka ankstesnės schemos (4 psl).
5.1.Būtina kompetencija norint, kad LT daugėtų darbo vietų.
5.2. Menai reikalingi, ypač pradiniame ugdyme.

6. Neaišku, kas po jomis slypi ir kaip jas reikės pamatuoti bei įvertinti.

7. Žadama parengti metodinės medžiagos, bet kyla klausimas, kada ir kiek jos bus, ar visiems mokomiesiems dalykams.

1. Sritys ir jų pavadinimai kitokie, negu pateiktoje schemoje, todėl svarstomas dokumentas atrodo nerimtai.

2. Nėra aišku, kokia tai programa, ar ji negalėtų būti integruojama į dorinį ugdymą ar kitą mokomąjį dalyką, kaip bus apibrėžiamas jos įgyvendinimas. Ar tai nebus tik dar viena integruojamoji programa?

3. Bus skiriamas didesnis dėmesys kiekvienai sričiai, gilesnis įsisavinimas, nuoseklesnis mokymasis. Taip pat bus taupomos lėšos. Sergantis mokinys neatsiliks nuo klasės (dabar, kai mokoma iš įvairių šaltinių, sergantis vaikas dažnai neturi iš ko mokytis).

4. Šiuo metu, kai klasės grupuojamos, jei vaikas keičia mokyklą, dalį temų gali tekti jam mokytis du kartus, o dalį – nei karto. Pvz., IT dalis mokyklų moko 7 klasėje, dalis – 8: tokiu būdu dabar vaikas gali likti visai nesimokęs IT 7-8 klasės kurso.

5. Mokiniui atsiranda galimybė pasirinkti ugdymą ne pamokoje arba net ne mokykloje; vaikas nepervargsta ir daugiau išmoksta, labiau motyvuotas. Atsiranda galimybė atskirų dalykų mokymąsi baigti anksčiau ir taip pasiilginti vasaros atostogas.

6. Šiuo metu dalykinis turinys labai platus, mokomasi paviršutiniškai – temos „prabėgamos“, nėra laiko įsigilinti.

1. Aiškūs kriterijai leidžia objektyviau vertinti.

2. Neformaliuoju būdu įgytos kompetencijos yra svarbios ir skatintinos, nes ugdo mokinių savivaldaus mokymosi įgūdžius.

3. Individualios mokinio pažangos fiksavimo įrankis turi turėti konkrečią funkciją, sietiną su rezultatais.

4. Silpniau besimokantieji nesijaus prastai, o gerai besimokantieji galės skirti savo laiką ne nemėgstamam dalykui (nes gauti įskaitą daug lengviau nei dešimtuką), o gilinti žinias norimoje srityje. Tokiu būdu kiekvienam vaikui bus lengviau surasti savo pašaukimą ir atrasti save, o tėvai gaus daugiau žinių apie vaiko mokymosi rezultatus, kaip gaudavo pradinėse klasėse.

5. PUPP nieko nereiškia, vaikai vis tiek gauna pagrindinį išsilavinimą. Jei tai būtų stojamasis į vidurinį ugdymą ir priimtų tik nuo tam tikro balo, atsirastų motyvacija mokytis.

Buvo kelios skirtingos nuomonės:

1. Dalis šeimų namuose sukuria daug geresnes vaiko ugdymo sąlygas, negu ikimokyklinė įstaiga, todėl vaiko labui jis neturėtų būti anksti išplėšiamas iš šeimos aplinkos vien todėl, kad pasaulyje dabar tai madinga.
Nuo 6 metų 1 klasė gerai dėl to, kad tada 12 klasių baigtų ne 19-mečiai, o 18-mečiai, tai sutaptų su pilnametyste, vaiko branda.
Vaikams iš prastos socialinės aplinkos galima būtų teikti privalomą ugdymą nuo 5 ar net nuo 4 metų, bet šis ugdymas neturėtų tapti privalomu visiems.

2. Kiekvienas mokinys individualiai būna pasiruošęs eiti į mokyklą, priklausomai nuo asmeninių savybių bei parengimo šeimoje, darželyje.

3. Pagrindinis faktorius yra geografinis-socialinis kontekstas, kuriame yra mokykla ir jos mokiniai. Paankstintas pradinukų mokymas tiktų ne visiems vaikams. Galbūt mieste gyvenantiems, išprususiems vaikams tiktų pradėti mokyklą lankyti nuo 6 metų. Į kaimo mokyklas ateina pirmokai, pasižymintys dideliais kultūriniais, socialiniais skirtumais, mokiniai yra iš šeimų, patiriančių skurdą, žemas tėvų išsilavinimas. Kaimo vietovėse vaikai į mokyklą ateina socialiai, fiziškai ir psichologiškai nepasirengę. Visa tai sąlygoja daugelio mokinių netinkamą brandumą mokyklai. Mokymosi ankstinimas tik pasunkintų mokymąsi tokiems vaikams. Vaikui būtų per mažai laiko tinkamai subręsti mokyklai, apsunkintų jo mokymąsi, dar labiau didėtų atotrūkis tarp miesto ir kaimo vaikų pasiekimų.

1. Klausimas suformuluotas netinkamai, nes 5 metų pradinis ugdymas gali būti įvestas keliais būdais:
– priešmokyklinukus prijungus prie pradinio ugdymo;
– penktokus prijungus prie pradinio ugdymo nekeičiant pagrindinio ir vidurinio ugdymo trukmės;
– penktokus prijungus prie pradinio ugdymo, bet netrumpinant likusio ugdymo metų ir gaunant 13 klasių (su priešmokykliniu – 14 metų).

2. Paskutinėje klasėje atsirastų daugiau mokytojų dalykininkų, palaipsniui pereinama prie dalykinės sistemos, supažindinama su nauja vertinimo tvarka, klasės mokytojas labiau kaip kuratorius, nei vedantis pamokas. Būtų tolygesnis kurso išdėstymas, geresnis įsisavinimas.

1. Klausimas suformuluotas netinkamai, nes 3 metų vidurinis ugdymas gali būti įvestas keliais būdais:
– pailginant bendrą mokymosi laiką dar vienais metais;
– neilginant bendro mokymosi laiko (12 metų), bet iš pagrindinio ugdymo paimant dar vienus metus ir skiriant juos viduriniam ugdymui.

2. Norėtųsi, kad vidurinį išsilavinimą įgytų tais metais pilnamečiu tampantis asmuo. Jau dabar 12 klasių baigia 19-mečiai, jei pailginsime dar metais, baigs jau 20-mečiai – nenormalu. Jei pilnametystė nuo 18, norėtųsi, kad 12 klasių baigtų 18-mečiai. Tada būtų logiška į pirmą klasę ateiti 6 metų

3. Abejojam, ar struktūros pakeitimas pagerins mokinių mokymosi pasiekimus. Pirma, tai kainuos daug pinigų, antra, neaišku, kaip pasiskirstys pagrindinio ir vidurinio ugdymo turinys, ar ir vėl nebus kažkuri pakopa perkrauta. Bet kokiu atveju, pirmiausia turi būt susitarta, ar reikia keisti struktūrą, o tik tada kuriama programa.

1. Vaikas ir jo tėvai irgi turi turėti teisių spręsti dėl išsilavinimo, nebūti tik klusniais vykdytojais. Čia jų teisė galėtų pasireikšti pasirenkant vaiko ugdymą ne BU mokykloje, o NVŠ mokyklose, būreliuose, pas korepetitorius, neakivaizdinėse mokyklose.

2. Turėtų būti dalis pamokų vienodų visoje šalyje, garantuojančių bazinį išsilavinimą, pvz., 70 proc. Likę 30 proc. būtų pasirenkami mokinio ar jo tėvų iš to, ką siūlo mokyklą ar kiti švietimo teikėjai, laisvieji mokytojai Juk tai irgi ugdymas, kai kuriais atvejais dar kokybiškesnis nei mokykloje, nes susirenka suinteresuotos ir motyvuotos mokinių grupės.

3.1. Šių veiklų metu ugdomos pagrindinės kompetencijos, geriau įsisavinamos įgytos žinios, mokėjimai ir įgūdžiai.
3.2. Mokiniams, kurių pasiekimai nepakankami ar esama ugdymosi spragų sudaromos galimybės jas likviduoti. Aukštesnius gebėjimus turintiems mokiniams leidžiama gilinti savo žinias.
3.3.Didesnis dėmesys kiekvienam vaikui, personalizuota pagalba.

1. Neturėtų būti mokoma to paties per skirtingų dalykų pamokas (pvz.: fizikoje ir biologijoje ir pan.). Temos turi viena kitą papildyti, specifiškai pažvelgti į tuos pačius dalykus. Svarbu suderinti klases, pvz.: fizikoje mokosi 9 klasėje, o per chemiją reikia 8kl. ir pan.

2. Integruojamąsias programas reikėtų ir integruoti į atnaujinamas bendrąsias programas, kad jos tenai jau būtų ir nebereikėtų nieko integruoti patiems.

3. Giluminio mokymosi galimybė ir kokybė integruojant mokomuosius dalykus (pvz., gamtos mokslus) kelia rimtų abejonių.

1. Dabar pasirinkimo galimybių vaikas neturi, pasirinkimas tik imituojamas. Jei rūpi tik gamtos mokslai, privalo mokytis ir bent vieną užsienio kalbą, bent vieną menų dalyką, istorija ar geografiją ir pan. Privalomi dalykai turi baigtis pagrindiniame ugdyme, o čia turėti laisvai rinktis iš visų.

1. Vaikas mokysis tai, ko nori ir kas patinka.

1. Vieni vaikai tą patį dalyką gali norėti mokytis pagilintai, kiti – ne. Ir gilintis gali norėti į skirtingas sritis. Todėl pamokos turėtų vykti tik baziniam kursui, o kur kas gilinasi – galėtų būti teikiamos konsultacijos. Gilintis į pasirinktą dalyką mokinys turėtų turėti teisę ir ne mokykloje, bet valandos turėtų būti įskaičiuotos į jam privalomų ugdymo valandų skaičių.

Čia pateikiami argumentai ne šioms gairėms, bet kitiems švietimo veiklą reglamentuojantiems dokumentams:

1. Sudaroma galimybė pamatyti ir įvertinti kiekvieną mokinių, ugdymą organizuoti personalizuotai. Reikia nepamiršti sudėtingo amžiaus tarpsnio (paauglystės).

2. Programai įsisavinti pakanka laiko iki vasaros. Mokiniams nepasiekusiems patenkinamo pasiekimų lygmes birželio mėn. galėtų vykti dalyko konsultacijos.

3. Geriau sveikas vaikas kelias dienas namuose, negu sergantis dvi savaites O pervargę vaikai, ypač pradinėse klasėse, dažnai serga.

4. Gerinamos mokinių sveikatą stiprinančio fizinio aktyvumo nuostatos bei gebėjimai ir sistemingo fizinio aktyvumo įpročiai. Galima daugiau dėmesio skirti kiekvienam mokiniui. Patenkinami lyčių ir interesų skirtumai. Vaikas turėtų galimybę rinktis. Pvz., jei sveikatai gerinti rekomenduojamas plaukimas, galėtų vien jį ir telankyti, ir pan. Būtinas teorinių žinių perteikimas padėtų pasirinkti tinkamus savo kūnui pratimus ir sporto šakas.

5. Didėtų mokymosi motyvacija, skatintume vaikus pačius domėtis savo mokymusi, prisiimti atsakomybę, ir siekti kuo geresnių mokymosi rezultatų. Dauguma atleistų vaikų vis tiek lankytųsi pamokose, kai dėstoma nauja tema, ir, ją supratę, neitų tik į vėlesnes tos temos pamokas.

6. Pvz., jei vaikas alergiškas žiedadulkėms, jis pavasarį negali dalyvauti pamokose miške ir pan., todėl tai neturėtų būti privaloma.
Be to, miesto ir kaimo mokyklų galimybės organizuoti ugdymą netradicinėse erdvėse yra skirtingos. Miestų mokyklos gali mokyti vaikus muziejuose, planetariumuose, teatruose, universitetų laboratorijose, kaimo mokyklos tokių galimybių turi mažiau, nes daugiau laiko reikia nuvykti iki minėtų objektų.

7. Kad susiformuotų įprotis tokias pertraukėles daryti vėliau darbo metu.

8. Vaikai bus skatinami planuoti ir organizuoti savo veiklą, galės atsiskaityti ir iš anksto, o ne tik jau praleidę atsiskaitymus.

9. Namų darbai dažniausiai skiriami visai klasei, todėl daliai mokinių yra per sunkūs. Be to, nemotyvuoti vaikai namų darbų vis tiek neatlieka, motyvuoti ir nesuprantantys juos atlieka neteisingai ir taip įgyja blogus įgūdžius (jai geriau visai nedaryti, negu daryti blogai), gerai besimokantys gaišta labai daug laiko (nes nori padaryti idealiai), užuot mokęsi tai, kas jiems įdomu. Po visų būrelių vaikai grįžta namo dažnai kartu su tėvais, o jei dar yra namų darbai – kada vaikui pabūti su šeima, kada tiesiog pailsėti? Juk vaikas turi turėti ir „nieko neveikimo“ valandėlių, kai pats sprendžia, ką jam daryti o ne visą laiką mokytis ar atlikinėti kitų paskirtas užduotis.