1930 metai. Vokiečių archeologas Günther Roeder netoli senovinio Hermopolio iškasa apatinę milžiniškos Ramzio II statulos pusę. Viršutinės teks laukti dar beveik šimtmetį — kol 2024 m. pradžioje ji pasirodys tame pačiame El-Ašmuneino lauke Egipte, gulinti veidu į žemę.
Ką rado 2024-aisiais
Naujai rastas fragmentas — apie 3,8 metro aukščio, nepaisant ilgo gulėjimo dirvožemyje, išlikęs geros būklės. Ant akmens tebematyti mėlyno ir geltono pigmento pėdsakų — retas dalykas po tūkstantmečių, rodantis, kad statula sunyko mažiau, nei būtų galima tikėtis.
Radinį aptiko bendra Egipto ir Amerikos misija netoli šventyklos teritorijos, ten pat, kur prieš tai gulėjo apatinė dalis. Būtent ta apatinė pusė, iškasta dar 1930 m., leido iškart atpažinti, kam priklauso naujasis fragmentas. Kolosas — monumentali, žmogaus ūgį daugybę kartų viršijanti statula; šiuo atveju kalbame apie beveik septynių metrų figūrą. Tokio dydžio karališkoji statula šventyklos prieigose nebuvo vien puošmena — ji skelbė valdovo galią kiekvienam įžengiančiam.
Kaip dvi dalys vėl tapo viena
Surinkti statulą iš naujo leista 2025 m. rugsėjį, kai Nuolatinis Senovės Egipto Antikvarinių Vertybių komitetas patvirtino planą, kurį pasiūlė ekspedicijos bendravadovas Bassemas Gihadas.
Restauratoriai sujungė viršutinę dalį, anksčiau rastą apatinę pusę ir tris įrašais išmargintus akmeninius pamatus. Rezultatas — apie 6,7 metro aukščio ir daugiau nei 40 tonų sverianti figūra: faraonas, stovintis su galvos apdangalu, vainikuotu karališkąja kobra. Specialistai stebėjo blokų išlygiavimą, akmens stabilumą ir išlikusius pigmentus, kad senos detalės nenukentėtų. Toks darbas derinamas su institucijomis žingsnis po žingsnio: vieno neteisingo kėlimo užtektų nepataisomai žalai.
Kodėl svarbi ne tik viena dalis
Bet svarbiausia čia — ne dydis. Beveik šimtmetį paminklas egzistavo kaip pusė: apatinė dalis muziejinėje literatūroje buvo žinoma, viršutinė — tik spėjama. Tik sujungus abi puses paaiškėjo tikrosios proporcijos ir tai, kaip statula kadaise atrodė prie šventyklos vartų. Kadaise ji buvo vertinta maždaug septynių metrų aukščio; dabar atkurta figūra tą įvertį patvirtina beveik vientisu pavidalu.
Ką pasakoja atkurtas faraonas
Ramzis II — vienas garsiausių Egipto valdovų, o ši statula vėl susieja jį su Hemnu, vėliau vadintu Hermopoliu Magna — svarbiu kulto ir administracijos centru Vidurio Egipte. Beveik vientisų monumentalių karališkųjų statulų išlikę nedaug, tad kruopščiai sujungtas kolosas tampa retu pavyzdžiu, kaip šventyklų įėjimai įrėmindavo valdovo galią. El-Ašmuneinas, senovėje vadintas Hemnu, o graikų laikais — Hermopoliu Magna, buvo vienas reikšmingesnių regiono centrų, tad ir jo statulos nebuvo atsitiktinės.
Statuloje išlikę drožybos, spalvinimo ir vėlesnių pažeidimų pėdsakai specialistams pasakoja ir apie senovės dirbtuvių praktiką, ir apie vietos istoriją. Tai vienu metu ir meno kūrinys, ir dokumentas: kiekvienas įbrėžimas akmenyje — potenciali užuomina apie tai, kas ir kada figūrą kūrė ar žalojo.
2026 m. pradžioje figūra vėl stovėjo prie šiaurinio šventyklos įėjimo — pirmą kartą per beveik šimtmetį kaip visuma, ne kaip fragmentas. Kartais archeologijai svarbiausias įrankis yra ne kastuvas, o kantrybė: kai kurie radiniai savo antros pusės laukia ilgiau nei visą žmogaus gyvenimą.
