Kalixtlahuakos (Calixtlahuaca) archeologinė vietovė Tolukos slėnyje, maždaug 60 km į vakarus nuo Meksiko, nėra viena garsiausių šalies piramidžių. Tačiau būtent čia 1933 metais rastas daiktas, apie kurį diskutuojama iki šiol.
Archeologas Chosė Garsija Pajonas (José García Payón) kasinėjo pastatą ir po kelių nepažeistų, sucementuotų grindų sluoksnių aptiko laidojimo įkapes. Tarp jų buvo nedidelė terakotos galvutė, greičiausiai kadaise priklausiusi didesnei statulėlei. Ji atrodė visiškai nevietinė: garbanoti plaukai, trumpa barzda, veido bruožai, primenantys Viduržemio jūros meną.
Kodėl radinio kontekstas toks svarbus
Archeologijoje daiktas be konteksto yra tik įdomybė. Šiuo atveju kontekstas atrodė tvirtas. Grindys virš įkapių buvo nepažeistos, o Garsija Pajonas su jomis rastus daiktus priskyrė laikotarpiui tarp 1476 ir 1510 metų. 1510-aisiais actekai sunaikino Kalixtlahuaką. Kitaip tariant, galvutė po žeme atsidūrė dar prieš tai, kai Kolumbas pirmą kartą pasiekė Karibus, arba bent jau prieš tai, kai ispanai įžengė į Meksikos centrą 1519 metais.
Jei daiktas iš tiesų romėniškas ir iš tiesų gulėjo uždaroje ikiispaniškoje įkapėje, jis turėjo kažkaip perplaukti Atlantą.
Ką sakė meno istorikai ir laboratorija
1961 metais austrų etnologas Robertas Heine-Geldernas (Robert Heine-Geldern) paskelbė, kad galvutė neabejotinai kildinama iš helenistinio ir romėnų meno, ir pasiūlė datą apie 200-uosius metus. Vėliau, 2000-aisiais, Vokietijos archeologijos instituto Romoje direktorius Bernardas Andreae taip pat pripažino ją romėnišku darbu ir pagal šukuoseną bei barzdą priskyrė II mūsų eros amžiui.
Galvutė ilgai buvo laikoma muziejaus sandėlyje, klaidingai pažymėta kaip kolonijinio laikotarpio daiktas. Ją dešimtajame dešimtmetyje vėl surado tyrėjas Romeo Hristovas. 1995 metais Heidelbergo laboratorijoje atliktas termoliuminescencinis datavimas. 1999 metais Hristovas ir Santjagas Henovesas (Santiago Genovés) žurnale „Ancient Mesoamerica“ paskelbė straipsnį, kuriame galvutės amžius nurodytas maždaug 1780 ± 400 metų.
Būtent čia prasideda ginčas. Heidelbergo mokslininkai Peteris Schaafas ir Güntheris Wagneris paskelbė kritiką: jų teigimu, laboratorija tikslios datos nenustatė, o tikrasis rezultatas – labai platus intervalas, maždaug nuo 870 m. pr. Kr. iki 1270 m. Hristovas ir Henovesas vėliau tikslesnę datą atsiėmė. Toks intervalas tikriausiai atmeta kolonijinę kilmę, bet romėniškos kilmės neįrodo. Ji remiasi daugiausia meno istorikų vertinimu.
Kodėl laboratorija negalėjo pasakyti tiksliau? Termoliuminescencinis metodas matuoja, kiek energijos degtame molyje sukaupė gamtinė radiacija nuo tada, kai daiktas paskutinį kartą buvo įkaitintas, pavyzdžiui, išdegtas krosnyje. Kuo daugiau sukaupta energijos, tuo senesnis daiktas. Tačiau rezultatui įtakos turi ir tai, kokioje aplinkoje daiktas gulėjo, kokia buvo radiacijos dozė dirvožemyje ir kaip jis vėliau buvo saugomas. Jei šių duomenų trūksta, paklaida tampa labai didelė.
Ar galvutę kas nors pakišo
Yra ir mažiau romantiška versija. Meksikos nacionalinio autonominio universiteto archeologas Paulas Schmidtas neoficialiai yra teigęs, kad galvutę kasinėjimų vietoje kaip pokštą pakišo kitas ekspedicijos dalyvis Hugo Moedano. Garsijos Pajono sūnus tvirtina, kad jo tėvas radinio metu buvo vietoje. Hristovas šiuos pasakojimus vadina gandais, o kadangi visi įvykių dalyviai jau mirę, patikrinti jų neįmanoma.
Skeptikai pateikia ir kitą argumentą. Archeologas Davidas Grove’as pažymėjo: net jei daiktas būtų romėniškas ir į Amerikos krantą patekęs, pavyzdžiui, su laivo nuolaužomis, tai dar nereikštų, kad tarp civilizacijų būta kontaktų. Tuo tarpu Hristovas atkreipia dėmesį, kad Mezoamerikoje senesni daiktai vėlesnėse įkapėse randami ne kartą – pavyzdžiui, maždaug 3000 metų olmekų kaukė actekų aukų sluoksnyje.
Mokslinio sutarimo nėra iki šiol. Galvutė tebėra viena iš tų radinių, kurie dažnai minimi kalbant apie ikikolumbinius kontaktus, bet kurių negalima nei galutinai patvirtinti, nei paneigti.
Palyginimui verta prisiminti, kaip atrodo neginčijamas įrodymas. Vikingų gyvenvietė L’Anse aux Meadows Niufaundlende rasta XX amžiaus septintajame dešimtmetyje, kasinėta daugelį metų, o 2021 metais žurnale „Nature“ paskelbtas tyrimas pagal medžio rieves nustatė, kad vikingai ten kirto medžius 1021 metais. Tai pastatų liekanos, šimtai daiktų ir tiksli data. Kalixtlahuakos galvutė, deja, yra vienas mažas daiktas su ginčijama istorija.
Būtent todėl ji tokia įdomi: tai klausimas, kuriam vis dar trūksta atsakymo.
Ką tai reiškia jums
Ši istorija – gera pamoka, kaip skaityti antraštes apie „istoriją perrašančius“ radinius. Užduokite tris klausimus: ar radinio kontekstas dokumentuotas, kaip datuotas pats daiktas ir ar kiti tyrėjai sutinka su išvadomis.
Kalixtlahuakos galvutės atveju atsakymai tokie: kontekstas aprašytas, bet liudijimų patikimumas ginčijamas; laboratorinis datavimas per platus; meno istorikų nuomonės vertingos, bet tai nėra fizinis įrodymas.
Tai nereiškia, kad istorija nuobodi. Priešingai – ji parodo, kaip mokslas dirba su neaiškumais: vertina įrodymus, atsiima per drąsias išvadas ir palieka klausimą atvirą, kol atsiras naujų duomenų. O Kolumbas, kaip bebūtų, vis dar lieka pirmuoju, kurio kelionės į Ameriką gerai dokumentuotos – jei neskaičiuosime vikingų, kurie Niufaundlende apsigyveno maždaug prieš tūkstantį metų.
