1963 metų lapkritį žvejai į pietus nuo Islandijos pastebėjo, kad iš jūros kyla dūmų stulpas. Tai nebuvo degantis laivas. Jūros dugne prasidėjo ugnikalnio išsiveržimas, ir po kelių dienų virš vandens jau kyšojo naujos žemės keteros.
Išsiveržimas su pertraukomis truko iki 1967 metų birželio. Per tą laiką susiformavo sala, kurią islandai pavadino Surtsiu (Surtsey) – pagal ugnies milžiną Surtą iš skandinavų mitologijos. Didžiausias jos plotas siekė maždaug 2,7 kvadratinio kilometro, o aukščiausias taškas – daugiau nei 170 metrų virš jūros.
Surtsis davė vardą ir pačiam išsiveržimo tipui. Vulkanologai „surtsėjiniais“ vadina išsiveržimus, kai magma kyla per negilų jūros vandenį. Karšta lava susiduria su vandeniu, šis akimirksniu virsta garais, ir sprogimai išmeta į orą juodus pelenų ir garų stulpus. Taip susidaro purios pelenų sankaupos, kurias bangos lengvai nuplauna.
Surtsį išgelbėjo tai, kad vėliau iš kraterių ėmė tekėti lava. Ji uždengė dalį purių pelenų kietu bazalto apvalkalu ir apsaugojo salą nuo greito sunykimo. Daug kitų panašiai iškilusių salelių netoliese per kelis mėnesius ar metus vėl dingo po vandeniu.
Laboratorija, į kurią neįleidžiami turistai
Mokslininkai greitai suprato, kokią retą progą gavo. Beveik niekur pasaulyje negalima stebėti, kaip gyvybė įsikuria visiškai sterilioje žemėje nuo pirmos dienos. Todėl jau 1965 metais, dar vykstant išsiveržimui, Islandijos vyriausybė salą paskelbė saugoma teritorija.
Taisyklės griežtos ir galioja iki šiol. Be leidimo išlipti į krantą ar nardyti prie salos draudžiama. Leidimus gauna tik mokslininkai. Jie privalo užtikrinti, kad su savimi neatsivežtų jokių organizmų – nei sėklų ant batų, nei vabzdžių kuprinėse, nei maisto likučių. Aplink salą nustatyta ir nedidelė jūrinė apsaugos zona.
2008 metais Surtsis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. UNESCO jį apibūdina kaip nepaliestą gamtinę laboratoriją, kurioje nuo pat salos atsiradimo kaupiami nenutrūkstami duomenys apie augalų ir gyvūnų kolonizaciją.
Kaip gyvybė pasiekia tuščią salą
Pirmieji atvyko mikroorganizmai, pelėsiai ir grybai. Pirmasis induočių augalas užfiksuotas jau 1965 metais. Per pirmąjį dešimtmetį saloje rasta 10 induočių augalų rūšių, iki 2004 metų – 60, o vėlesni skaičiavimai rodo, kad jų jau daugiau kaip 70.
Sėklos keliauja trimis pagrindiniais keliais: jas atneša jūros srovės, vėjas ir paukščiai. 2025 metais paskelbtas tyrimas parodė, kad ypač svarbų vaidmenį atlieka žuvėdros, žąsys ir pakrančių paukščiai, kurie sėklas perneša savo virškinimo trakte ir išmatose.
Paukščiai saloje padarė dar daugiau. Jų kolonijos patręšė skurdų vulkaninį gruntą, todėl ten, kur peri žuvėdros, augalija tankesnė ir įvairesnė. Iš viso saloje užregistruota apie 89 paukščių rūšys, šimtai bestuburių rūšių. Ant pakrančių uolų ilsisi ir veisiasi pilkieji bei paprastieji ruoniai.
Sala, kuri pamažu nyksta
Surtsis ne tik auga gyvybe, bet ir mažėja. Šiaurės Atlanto bangos ir žiemos audros nuolat graužia jo krantus. Remiantis 2025 metais paskelbtu tyrimu, 2019 metais salos plotas buvo apie 1,2 kvadratinio kilometro – mažiau nei pusė pradinio.
Ilgainiui išliks tik tvirčiausia dalis – sukietėjusios tufo uolienos, susiformavusios aplink buvusius kraterius. UNESCO vertinimuose nurodoma, kad pakrančių erozija gali pašalinti dar maždaug du trečdalius salos. Tačiau tai vyks ne per kelerius metus, o per labai ilgą laiką, todėl laboratorija tarnaus dar daugeliui tyrėjų kartų.
Įdomu, kad mokslininkams įdomi ir pati erozija. Ji parodo, kaip greitai jūra perdirba naujai susiformavusią žemę ir kodėl dauguma panašių vulkaninių salų išnyksta, net nespėjusios apaugti augalais.
Surtsis nėra vienintelis toks atvejis, bet retai kuri nauja sala išsilaiko taip ilgai. 2015 metais Ramiajame vandenyne, Tongos karalystėje, tarp dviejų senesnių salelių iškilo nauja vulkaninė žemė, kurią NASA tyrėjai kelerius metus stebėjo iš palydovų. 2022 metų sausį Hunga Tonga-Hunga Haʻapai ugnikalnis išsiveržė su milžiniška jėga, ir didžioji dalis tos naujos žemės išnyko. Surtsis, palyginti su ja, yra tikras ilgaamžis – ir būtent todėl jo duomenys tokie vertingi.
Ką tai reiškia jums
Surtsis primena, kad gamta atsikuria stebėtinai greitai, jei jai netrukdoma. Iš visiškai juodos lavos per kelis dešimtmečius išaugo pievos, paukščių kolonijos ir dirvožemis.
Tai turi praktinę reikšmę ir arčiau namų. Tos pačios jėgos – vėjas, vanduo, paukščiai – užaugina augalus apleistuose karjeruose, pakelėse ar naujai supiltose kopose. Kartais geriausia, ką galime padaryti, yra tiesiog palikti teritoriją ramybėje ir neatnešti svetimų rūšių.
O jei kada nors keliausite į Islandiją, Surtsį galima pamatyti iš tolo – iš Vestmanų salų arba nuo laivo. Išlipti į krantą neleis, bet žvelgiant į šią mažą salą verta prisiminti, kad ji jaunesnė už daugelį mūsų tėvų ir senelių.
