Pirmadienio rytas. Vadovas sukviečia komandą. Veidas rimtas. „Turiu liūdną žinią – Andrius mirė savaitgalį.”
Tyla. Šokas. Kažkas verkia. Kitas nežino, kur dėti akis. Trečias galvoja apie projektą, kurį kartu darė, ir jaučiasi kaltas dėl tokių minčių.
Mirtis darbe – situacija, kuriai niekas neparuoštas. Nei vadovai, nei kolegos, nei HR.
Kai miršta kolega
Pirmos minutės – chaosas. Net jei kolega buvo tik „tas žmogus iš antro aukšto”, mirtis sukelia reakciją.
Kiekvienas reaguoja skirtingai. Vieni verkia atvirai. Kiti užsidaro kabinete. Treti elgiasi, lyg nieko neįvyko – ir tai irgi normalu. Šokas pasireiškia įvairiai.
Ką turėtų daryti vadovas:
- Pranešti asmeniškai, ne el. paštu. Surinkti komandą, pasakyti tiesiai.
- Leisti reaguoti. Nesakyti „grįžkime prie darbo”. Duoti laiko.
- Pateikti informaciją: kas žinoma apie laidotuves, ar įmonė organizuoja bendrą dalyvavimą.
- Pasiūlyti pagalbą – psichologo kontaktus, galimybę išeiti anksčiau.
Ko nedaryti:
- Pereiti prie darbo klausimų per greitai. „Kas perims jo projektus?” – ne pirmos valandos klausimas.
- Ignoruoti emocijų. „Gyvenimas tęsiasi” – tiesa, bet ne dabar.
- Versti dalyvauti laidotuvėse. Tai asmeninis pasirinkimas.
Tuščias stalas kabinete
Fizinė mirusiojo vieta – jautrus klausimas.
Per greitai išvalytas stalas – šokiruoja. „Vakar dar sėdėjo, šiandien – tuščia, lyg niekada nebūtų buvęs.”
Per ilgai neliečiamas – irgi sunku. Kasdien eiti pro stalą su jo nuotraukomis, puodeliu, užrašais.
Optimalus laikas – po laidotuvių, koordinuojant su šeima. Gal jie norės pasiimti asmeninius daiktus. Gal kolegos norės ką nors pasilikti atminimui.
Kai kurios įmonės stato laikinąjį atminimo kampelį – nuotrauką, žvakę, vietą, kur galima sustoti.
Darbai, kurie liko nebaigti
Projektas pusiaukelėje. Klientai, kurie laukia atsakymo. Slaptažodžiai, kurių niekas nežino.
Praktinė realybė: kažkas turi perimti. Bet kaip tai padaryti pagarbiai?
Pirmos dienos – tik būtiniausias. Kas dega, kas negali laukti. Visa kita – vėliau.
Pirmą savaitę – inventorizacija. Kas vyksta, kokie terminai, kur dokumentai. Be spaudimo, be kaltinimų „kodėl nebuvo pasidalinta”.
Po laidotuvių – sistemingas perdavimas. Dabar jau galima kalbėti apie darbus, nesijaučiant šventvagiškai.
Išmokta pamoka įmonei: „kas bus, jei rytoj vieno iš mūsų neliks?” – klausimas, kurį verta užduoti, kol visi gyvi.
Kai grįžti į darbą po savo netekties
Kita situacija – kai jūs praradote artimą žmogų ir turite grįžti į darbą.
Kada grįžti? Nėra teisingo atsakymo. Vieni grįžta po kelių dienų – darbas blaško, struktūra padeda. Kiti negali mėnesį – koncentracija nulinė, net paprasčiausios užduotys neįveikiamos.
Darbo kodeksas: iki 3 darbo dienų – artimo giminaičio mirtis. Bet tai tik minimalus standartas. Daugelis darbdavių lankstesni.
Jei negalite grįžti – kalbėkite su vadovu. Nemokamos atostogos, nuotolinis darbas, sutrumpinta darbo diena – variantai egzistuoja. Jei darbdavys nesutinka – gydytojas gali išduoti nedarbingumą dėl emocinės būklės.
Pirma diena atgal
Grįžimas – stresas.
„Užjaučiu” – išgirsite daug kartų. Dalis žmonių nesižinos, ką sakyti. Kai kurie vengs akių kontakto. Kiti elgsis, lyg nieko neįvyko – ne iš blogumo, o iš nežinojimo.
Patarimai pirmai dienai:
- Ateikite anksčiau arba vėliau nei visi. Išvengsite masinio „užjaučiu” koridoriuje.
- Turėkite paruoštą frazę: „Ačiū, vertinu” – ir tęskite. Nereikia aiškinti detalių.
- Pasidarykite pertraukas. Išeikite į lauką, užsidarykite tualete – kas veikia.
- Nustatykite signalą kolegai: „jei matai, kad blogai – išgelbėk mane iš susitikimo”.
Ir svarbiausia: niekas nesitiki, kad dirbsite 100%. Pirmą savaitę – tiesiog būti. Rezultatai – vėliau.
Kolegų elgesys: ko tikėtis
Žmonės nežino, kaip elgtis su gedinčiuoju. Tai sukuria keistas situacijas.
Vieni užvers klausimais – „kaip jautiesi? kaip šeima? gal ko reikia?” Iš rūpesčio, bet išsekina.
Kiti vengs – bijodami „priminti”. Lyg jūs galėtumėte pamiršti.
Treti pasakos apie savo netektis – bandydami parodyti supratimą. Kartais padeda, kartais – ne.
Ką galite daryti:
- Būkite tiesūs: „Šiandien nenoriu apie tai kalbėti” – leistinas atsakymas.
- Arba atvirkščiai: „Man padeda kalbėti” – irgi normalus variantas.
- Jei kas nors elgiasi nejautriai – dažniausiai ne iš blogumo. Tiesiog nežino kaip.
Vadovo atsakomybė
Jei esate vadovas ir jūsų darbuotojas neteko artimo žmogaus:
Prieš grįžtant – paskambinkite. Ne „kada grįši?”, o „kaip tu? ar galiu kuo padėti?”
Grįžimo dieną – trumpas asmeninis pokalbis. Pasakykite, kad suprantate, kad bus sunku. Pasiūlykite lankstumą.
Pirmą mėnesį – sumažinkite apkrovas, jei įmanoma. Ne iš gailesčio – iš supratimo, kad gedintis žmogus nedirba pilnu pajėgumu.
Ilgiau – stebėkite. Jei po kelių mėnesių vis dar akivaizdžiai blogai – pasiūlykite profesionalią pagalbą.
Neignoruokite. Blogiausia – apsimesti, kad viskas normalu, kai akivaizdžiai ne.
Verslo pusė: kai miršta vadovas ar savininkas
Sudėtingiausia situacija – kai miršta žmogus, nuo kurio priklauso verslas.
Smulkus verslas be savininko – dažnai paralyžius. Kas turi teisę pasirašyti? Kas priima sprendimus? Kur pinigai?
Įmonės tęstinumo planavimas – tema, apie kurią mažos įmonės negalvoja. Kol neįvyksta.
Minimalūs dalykai, kuriuos turėtų turėti kiekvienas verslininkas:
- Testamentas su verslo turto paveldėjimu
- Įgaliotas asmuo, galintis veikti savininko vardu
- Svarbiausių slaptažodžių ir prieigų dokumentavimas
- Draudimas, padengiantis verslo tęstinumą
Atminimo kultūra darbe
Kaip įmonė prisimena mirusį kolegą – daug pasako apie jos kultūrą.
Minimaliai: užuojautos laiškas šeimai, gėlių vainikas.
Vidutiniškai: dalyvavimas laidotuvėse, parama šeimai, atminimo akimirka komandos susirinkime.
Išskirtinai: stipendija mirusiojo vardu, metinė diena jo projektui prisiminti, parama šeimai ilguoju laikotarpiu.
Nėra vieno teisingo kelio. Svarbu, kad būtų nuoširdus, ne formalus.
Parama, kuri padeda
Įmonės, turinčios gedinčiųjų palaikymo programas – vis dar retos Lietuvoje.
Ką gali pasiūlyti darbdavys:
- Psichologo konsultacijos (kai kurios įmonės turi sutartis)
- Lankstus darbo grafikas gedulo laikotarpiu
- Papildomos apmokamos laisvos dienos
- Informacija kokie laidojimo reikmenys reikalingi
Didelės korporacijos dažnai turi EAP (Employee Assistance Program) – darbuotojų pagalbos programą, kuri apima ir gedulo palaikymą.
Mažesnės įmonės – dažniausiai tik žmogiškas vadovo supratimas.
Kai niekas nekalba
Kartais mirtis nutylima. Kolega dingsta, niekas nepaaiškina, žmonės šnabždasi koridoriuose.
Tyla – blogiau nei skausmingas pokalbis. Ji sukuria gandus, baimę, nepasitikėjimą.
Jei esate pozicijoje kalbėti – kalbėkite. Atvirai, pagarbiai, tiek, kiek žinote.
Jei niekas nekalba, o jums reikia informacijos – klauskite HR arba vadovo tiesiogiai. Turite teisę žinoti.
Gyvenimas tęsiasi – bet kitaip
Savaitės bėga. Tuščią stalą kažkas užima. Projektai juda. Nauji darbuotojai net nežino, kad čia kažkada dirbo Andrius.
Tai normalu. Gyvenimas, ir darbas, tęsiasi.
Bet tie, kurie dirbo kartu, prisimena. Kartais papasakoja naujokui: „Čia sėdėjo Andrius. Jis mokėjo…” Ir tuo metu – jis vėl gyvas, bent akimirkai.
Mirtis darbe – dalis darbo. Nemaloni, bet neišvengiama. Ir nuo to, kaip su ja susitvarkome, priklauso ne tik produktyvumas – priklauso, ar esame žmonės, ar tik darbuotojai.
Jei jūsų įmonė susidūrė su netektimi ir reikia praktinės informacijos – kur kreiptis dėl laidojimo paslaugų bei kitais organizaciniais klausimais galima pasitarti su profesionalais, kurie padės sunkiu momentu.
