Prieš dvejus metus dirbau IT įmonėje Vilniuje. Šiandien turiu 45 hektarus Suvalkijoje ir vis dar mokausi atskirti vienas trąšas nuo kitų. Tai istorija apie tai, kaip miestietis tapo ūkininku ir ką sužinojo apie žemę, augalus ir save patį.
Kaip viskas prasidėjo
Ūkį paveldėjau iš dėdės. Galėjau parduoti, galėjau išnuomoti. Pasirinkau trečią variantą – išmokti ūkininkauti. Draugai vadino beprotybė. Galbūt jie teisūs.
Pirmąjį pavasarį stovėjau laukų viduryje su telefonu rankoje ir bandžiau suprasti, ką daryti. Google paieška „kaip tręšti lauką” davė milijoną rezultatų, bet nė vienas neatsakė į paprastą klausimą – nuo ko pradėti žmogui, kuris niekada to nedarė.
Pirmoji pamoka: klausk kaimynų, bet tikrink
Kaimynas Antanas ūkininkauja trisdešimt metų. Jo patarimas buvo paprastas: „Daryk kaip aš – 300 kilogramų amonio salietros hektarui ir viskas.”
Padariau. Rezultatas – vidutinis derlius ir nuostolis, kurio nesupratau. Tik vėliau sužinojau, kad Antano laukai – sunkus priemolis, mano – lengvas smėlingas dirvožemis. Kas tinka jam, man netinka.
Antroji pamoka atėjo greitai: nėra universalių receptų. Kiekvienas ūkis – individualus.
Dirvožemio analizė: pinigai, kurių gaila, bet nevalia gailėti
Pirmaisiais metais dirvožemio analizės nedariau. Atrodė nereikalinga išlaida – juk ir taip aišku, kad reikia tręšti.
Antraisiais metais padariau. Rezultatai nustebino. Viename lauke fosforo buvo perteklius – ankstesnis savininkas jį tręšė intensyviai dešimtmečius. Kitame – kritinis trūkumas. pH svyravo nuo 5,2 iki 6,8 skirtinguose laukuose.
Staiga tapo aišku, kodėl „vienodas” tręšimas davė nevienodus rezultatus. Ir kodėl kaimyno patarimai neveikė.
Ką reiškia visi tie skaičiai
NPK – azotas, fosforas, kalis. Tris raides, kurios miestietiui iš pradžių nieko nereiškė.
Azotas – augimo variklis. Jo reikia daugiausiai, jis brangiausias ir greičiausiai dingsta iš dirvos. Efektyvios azoto trąšos su lėtu atpalaidavimu padeda išvengti nuostolių – tai supratau tik antrame sezone, kai pamačiau skirtumą tarp pigių ir kokybiškų produktų.
Fosforas – šaknims ir energijai. Jo reikia mažiau, bet be jo augalas silpnas nuo pat pradžių.
Kalis – atsparumui ir kokybei. Padeda iškęsti sausrą, šaltį, ligas.
Paprasčiausia formulė, kurios niekas nepaaiškins pradžioje: subalansuota mityba svarbiau nei maksimali dozė.
Pirmosios rimtos investicijos
Po dvejų metų bandymų ir klaidų nusprendžiau investuoti į normalią įrangą. Ne naują traktorių – to sau leisti negalėjau. Bet bent jau tikslų trąšų barstytuvą, kuris vienodai paskirsto granules.
Skirtumas buvo akivaizdus. Kai trąšos pasiskirsto tolygiai – augalai auga tolygiai. Kai vienoje vietoje daugiau, kitoje mažiau – derlius nevienodas, o bendras rezultatas prastesnis.
Kitas sprendimas – pereiti prie kompleksinių trąšų ten, kur tai prasminga. Prekyba kompleksinėmis trąšomis Lietuvoje gana išplėtota, todėl galima rinktis iš įvairių variantų. Man kaip pradedančiajam tai supaprastino gyvenimą – vienas produktas vietoj trijų, mažiau galimybių suklysti.
Bendruomenės vertė
Geriausias sprendimas, kurį priėmiau – įstoti į vietos ūkininkų bendruomenę. Ne dėl subsidijų ar formalumų, o dėl žmonių.
Ten sutikau agronomę Ritą, kuri konsultuoja nemokamai. Sutikau Petrą, kuris ūkininkauja ekologiškai ir papasakojo visai kitokį požiūrį. Sutikau Joną, kuris naudoja precizines technologijas ir pasidalino savo duomenimis.
Kiekvienas jų žinojo kažką, ko aš nežinojau. Per metus išmokau daugiau nei per visas Google paieškas kartu sudėjus.
Klaidos, kurias padariau (kad jūs nedarytumėte)
Pirkau trąšas pavasarį, kai kainos aukščiausios. Galėjau sutaupyti 10-15 procentų pirkdamas rudenį.
Netikrinau produktų kokybės. Vieną kartą gavau sudrėkusias, sulipusias granules, kurios barstytuvo nevienodai bėrė. Dalis lauko liko nepatręšta.
Tręšiau prieš pat liūtį. Pusė azoto nuplaukė su vandeniu. Pinigai – į griovį, tiesiogine prasme.
Ignoravau orų prognozes. Tręšiau, kai buvo patogu man, ne kai buvo optimalu augalams.
Nebandžiau dalinti dozės. Viską sudėjau pavasarį, nors dalinis tręšimas būtų davęs geresnį rezultatą.
Trečiojo sezono planas
Šiemet darysiu kitaip. Jau turiu dirvožemio duomenis, jau suprantu savo laukų specifiką. Planuoju tręšimą pagal kultūras ir laukų poreikius, ne pagal bendrus interneto patarimus.
Pagrindinė azoto dozė – pavasarį, bet ne visa. Dalį pasilikau vėlesniam tręšimui vegetacijos metu.
Fosforo ir kalio – pagal analizės rekomendacijas, ne „kaip kaimynas”.
Ir svarbiausia – stebėsiu rezultatus. Fiksuosiu, ką dariau ir ką gavau. Po kelerių metų turėsiu savo duomenis, kurie vertingesni už bet kokius bendrus patarimus.
Ar verta?
Žmonės klausia, ar nesigailiu palikęs IT darbą. Atsakymas sudėtingas.
Finansiškai – dar neatsipirko. Pirmieji metai buvo nuostolingi, antrieji – ties nuliu. Gal tretieji bus pirmieji pelningi.
Emociškai – tai visai kitas gyvenimas. Priklausomybė nuo oro, nuo kainų, nuo daugybės veiksnių, kurių nekontroliuoji. Bet kartu – laisvė, prasmė ir ryšys su žeme, kurio niekada nejutau sėdėdamas prie kompiuterio.
Ar rekomenduočiau kitiems? Tik tiems, kurie pasiruošę mokytis, klysti ir pradėti iš naujo. Ūkininkavimas nėra romantika – tai verslas, kuris reikalauja žinių, kapitalo ir kantrybės.
Bet jei turite visa tai – galbūt verta pabandyti.
