Diskusijos apie augintinių mitybą dažniausiai sukasi apie antsvorio pavojus. Nutukę šunys tapo tokia įprasta problema, kad veterinarai neretai pameta balsą kartodami tas pačias rekomendacijas. Tačiau ar persimaitinimas tikrai yra didžiausia grėsmė? Tyrimai rodo, kad nepakankama mityba gali sukelti dar rimtesnes ir sunkiau atitaisomas pasekmes.
Kodėl trūkumas dažnai lieka nepastebėtas
Nutukusį šunį atpažins bet kas – išsipūtęs pilvas, sunkus kvėpavimas, nenoras judėti. Tačiau nepakankamos mitybos požymiai yra kur kas subtilesni. Šuo gali atrodyti normalaus svorio, bet jo organizmui trūkti gyvybiškai svarbių medžiagų.
Problema ta, kad šuns kūnas prisitaiko prie trūkumo. Negaudamas pakankamai baltymų, organizmas pradeda skaidyti raumenų audinius. Trūkstant kalcio – ima „skolintis” iš kaulų. Šie kompensaciniai mechanizmai leidžia gyvūnui funkcionuoti, bet ilgainiui sukelia negrįžtamą žalą.
Augimo laikotarpio klaidos kainuoja brangiai
Jaunam šuniui nepakankama mityba yra ypač pavojinga. Pirmaisiais gyvenimo metais formuojasi skeletas, raumenų masė, imuninė sistema. Jei šiuo laikotarpiu organizmas negauna reikiamų statybinių medžiagų, pasekmės jausis visą likusį gyvenimą.
Didelių veislių šunys, kurie per spartų augimą nepakankamai maitinami, vėliau kenčia nuo displazijos, sąnarių uždegimų, stuburo problemų. Paradoksalu, bet kai kurie šeimininkai sąmoningai riboja maisto kiekį, bijodami, kad šuo augs „per greitai”. Tokia taktika dažnai duoda priešingus rezultatus – sutrinka normalus kaulų mineralizacijos procesas.
Ką prarandame taupydami
Ekonominis aspektas neretai lemia šunų maisto pasirinkimą. Pigesnės produkcijos gamintojai mažina savikainą naudodami žemesnės kokybės ingredientus – daugiau grūdų, mažiau mėsos, sintetinius papildus vietoj natūralių šaltinių. Formaliai toks maistas atitinka minimalius reikalavimus, tačiau praktikoje šuo gauna mažiau biologiškai prieinamų maistinių medžiagų.
Skirtumas išryškėja ne iš karto. Pirmus mėnesius šuo gali atrodyti puikiai. Tačiau po metų ar dvejų prasideda problemos – alergijos, virškinimo sutrikimai, kailio blogėjimas, sumažėjęs aktyvumas. Veterinaro vizitai ir gydymas galiausiai kainuoja daugiau nei būtų kainavęs kokybiškesnis maistas.
Pertekliaus pasekmės – rimtos, bet atitaisomos
Antsvoris šuniui tikrai nėra nekaltas kosmetinis defektas. Jis didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką, apsunkina sąnarius, trumpina gyvenimo trukmę. Tačiau svarbus skirtumas – pertekliaus pasekmes galima ištaisyti.
Sumažinus maisto kiekį ir padidinus fizinį aktyvumą, šuo per kelis mėnesius gali pasiekti sveiką svorį. Organizmas turi natūralius mechanizmus atsikratyti riebalų atsargų. Tuo tarpu trūkumo sukelti pakitimai – susilpnėję kaulai, nepilnai išsivysčiusi raumenų masė, imuninės sistemos defektai – dažnai lieka visam gyvenimui.
Balansas: lengviau pasakyti nei padaryti
Idealus variantas – nei trūkumo, nei pertekliaus. Tačiau kaip jį pasiekti? Universalių formulių nėra, nes kiekvieno šuns poreikiai skiriasi. Aktyvus medžioklinis šuo ir sofa mėgstantis kompanionas negali būti maitinami vienodai.
Orientyras turėtų būti ne tik svoris, bet ir bendra būklė. Sveikai maitinamas šuo turi blizgų kailį, stiprius nagus, rožinę dantų mėsą, aiškias akis. Jis aktyvus, susidomėjęs aplinka, turi gerą apetitą ir reguliarų virškinimą.
Praktinės gairės šeimininkams
Svarbiausia taisyklė – stebėti konkretų šunį, o ne aklai sekti pakuotės rekomendacijomis. Gamintojo nurodytos porcijos yra tik orientacinis atskaitos taškas. Jei šuo nuolat alkanas ir liesokas, porcijas verta didinti. Jei kaupia svorį – mažinti.
Reguliarus svėrimas padeda pastebėti tendencijas anksčiau, nei jos tampa akivaizdžios. Idealu sverti kartą per savaitę tuo pačiu metu. Staigūs svorio pokyčiai – tiek kritimas, tiek augimas – turėtų kelti susirūpinimą.
Konsultacija su veterinaru praverčia ypač pereinamaisiais laikotarpiais: pereinant nuo šuniuko prie suaugusio šuns maisto, po sterilizacijos, senstant. Šiais etapais mitybos poreikiai keičiasi labiausiai, ir lengviausia suklysti.
Išvada, kuri gali nustebinti
Taigi, kas blogiau – trūkumas ar perteklius? Moksliniai duomenys ir veterinarinė praktika rodo, kad ilgalaikis nepakankamas maitinimas sukelia sunkesnes ir mažiau atitaisomas pasekmes nei saikingo pertekliaus epizodai. Tai nereiškia, kad antsvoris nepavojingas – tiesiog primena, jog taupymas augintinio sąskaita retai pasiteisina.
Geriausias sprendimas – investuoti į kokybišką mitybą nuo pat pradžių ir reguliariai stebėti šuns būklę. Prevencija visada pigesnė už gydymą.
