Kiekvieną vasarą tūkstančiai abiturientų renkasi teisę. Profesija skamba solidžiai, atlyginimų vidurkiai džiugina, o serialuose advokatai visada atrodo šauniai. Tik realybė paaiškėja kiek vėliau – kai tenka perskaitytų trečiąjį Civilinio kodekso komentaro tomą ir suprasti, kad teisė yra ne drama, o disciplina.
Ar tai reiškia, kad teisės studijos – blogas pasirinkimas? Visai ne. Tačiau geriau žinoti, kas laukia, nei nusivilti antrame kurse. Šiandien dirbantys teisininkai pripažįsta: jei galėtų grįžti atgal, daugelį dalykų darytų kitaip. Būtent apie tuos „kitaip” ir verta pakalbėti.
Pirmasis žingsnis: bakalauras ar vientisosios studijos
Lietuvoje yra du pagrindiniai keliai. Pirmasis – klasikinis: teisės bakalauro studijos (3,5–4 metai), po to magistrantūra (1,5–2 metai). Antrasis – vientisosios studijos, kurios trunka penkerius metus ir iškart suteikia magistro laipsnį.
Skirtumas ne tik trukmėje. Bakalauro programa leidžia anksčiau įsidarbinti – jau po trejų su puse metų galite dirbti juriskonsultu, teisės specialistu įmonėje ar valstybinėje institucijoje. Tačiau norint tapti advokatu, teisėju, prokuroru, notaru ar antstoliu – magistro laipsnis yra privalomas. Be išimčių.
Vientisosios studijos Vilniaus universitete ar VDU siūlo intensyvesnę programą, kur bakalauro ir magistro etapai susipina. Pranašumas – nuoseklumas. Trūkumas – penkerius metus esate įsipareigoję vienai krypčiai be galimybės lengvai persiorientuoti.
Kur studijuoti: ar universitetas tikrai svarbus
Atsakymas – taip, bet ne dėl tų priežasčių, kurias manote. Diplomas atidaro duris, bet po pirmųjų darbo metų niekas nebežiūri, kur jį gavote. Svarbu kas kita – kontaktai, kuriuos užmezgate studijų metu, ir galimybės, kurias universitetas suteikia.
Vilniaus universiteto Teisės fakultetas turi ilgiausią tradiciją ir stipriausią akademinę bazę. Mykolo Romerio universitetas išsiskiria teisinių technologijų integracija ir praktiniu mokymu – dalį paskaitų veda veikiantys teisėjai, prokurorai, advokatai. Vytauto Didžiojo universitetas Kaune garsėja aktyviu dėstymo stiliumi ir tarptautiškumu.
Kolegijos siūlo profesinio bakalauro programas – jos trumpesnės ir labiau orientuotos į praktiką. Tačiau po kolegijos kelias iki advokato ar teisėjo ilgesnis, nes reikia papildomų studijų universitete.
Dalykai, kurie iš tikrųjų formuoja teisininkus
Studijų programoje bus daug dalykų, kurie atrodys abstraktūs. Romėnų teisė, teisės filosofija, konstitucinė teisė – pirmuose kursuose tai kelia klausimą „kam man to reikia”. Atsakymas ateina vėliau, kai šie pagrindai leidžia suprasti teisės logiką, o ne tik įsiminti straipsnius.
Tačiau tikrasis teisininko formavimas vyksta ne auditorijoje. Praktika advokatų kontorose, teismuose, prokuratūroje – tai vieta, kur teorija virsta realybe. Studentai, kurie praktiką atliko anksti ir rimtai, po studijų turi nepalyginamą pranašumą prieš tuos, kurie tik „atbuvo” privalomas valandas.
Dar vienas neįvertintas dalykas – rašymo įgūdžiai. Teisininko darbas yra rašymas. Ieškiniai, sutartys, išvados, skundai, memorandumai – visa tai reikalauja gebėjimo reikšti mintis tiksliai, struktūruotai ir be dviprasmybių. Kas nemoka rašyti, tas sunkiai dirbs teisėje.
Ko studijų programa nemoko, bet turėtų
Derybos. Didžioji dalis teisinių ginčų baigiasi ne teisme, o prie derybų stalo. Gebėjimas rasti kompromisą, suprasti kitos pusės interesus, valdyti konfliktą – tai įgūdžiai, kuriuos teisininkai mokosi jau dirbdami. Universitetuose šiai temai skiriama per mažai dėmesio.
Verslo supratimas. Korporacijų teisė, mokesčių planavimas, sandorių struktūravimas – visa tai reikalauja ne tik teisinių, bet ir ekonominių žinių. Teisininkas, kuris nesupranta verslo logikos, gali parašyti teisingą sutartį, bet ne tokią, kuri veikia praktikoje.
Technologijos. Dirbtinis intelektas jau keičia teisinę profesiją. Dokumentų analizė, sutarčių peržiūra, teisinių duomenų apdorojimas – tai sritys, kuriose algoritmai jau dabar atlieka dalį darbo. Teisininkas, kuris bijo technologijų, rizikuoja likti už borto.
Kelias po diplomo: kas toliau
Diplomas rankose. Kas dabar? Priklausomai nuo ambicijų, keliai skiriasi.
Advokatas – reikia magistro laipsnio, dvejų metų advokato padėjėjo stažo ir išlaikyto advokato egzamino. Tai griežčiausias kelias, bet jis suteikia didžiausią laisvę – teisę atstovauti klientams visose instancijose.
Prokuroras – panašūs reikalavimai, bet karjera valstybinėje tarnyboje. Pradedama nuo apylinkės prokuratūros, kyla aukštyn per patirtį ir rezultatus.
Teisėjas – ilgiausias kelias. Reikia ne tik magistro laipsnio, bet ir penkerių metų teisinio darbo patirties. Po to – atranka, egzaminai, mokymai. Teisėjo mantija – ne tik garbė, bet ir didžiulė atsakomybė.
Juriskonsultas – labiausiai paplitęs variantas. Darbas įmonėje, valstybinėje institucijoje ar organizacijoje. Čia nebūtinas advokato statusas, bet reikia gebėjimo orientuotis plačiame teisės lauke.
Savybės, kurių joks universitetas neišmokins
Kiekvienas patyręs teisininkas pasakys tą patį: svarbiausios savybės nėra teisinės. Tai kantrybė – nes procesai trunka mėnesius ir metus. Tai dėmesingumas detalėms – nes vienas neteisingas žodis sutartyje gali kainuoti milijonus. Tai empatija – nes už kiekvienos bylos stovi žmogus su savo istorija.
Ir dar viena savybė, apie kurią retai kalbama atvirai: storą odą. Teisininko darbas pilnas kritikos, nesutikimų, pralaimėjimų. Klientai ne visada dėkingi, teismai ne visada teisingi, kolegos ne visada korektiški. Kas to nepakelia – perdega greitai.
Pabaigai
Teisės studijos nėra nei lengvos, nei trumpos. Kelias nuo abituriento iki praktikuojančio teisininko trunka mažiausiai šešerius–septynerius metus, o iki advokato ar teisėjo – dar ilgiau. Tačiau tiems, kurie turi kantrybės, smalsumo ir noro suprasti, kaip veikia visuomenės taisyklės, ši profesija duoda kažką, ko nedaug profesijų gali pasiūlyti – galimybę realiai paveikti žmonių gyvenimus.
