Kardelių kvapas kai kuriems žmonėms iki šiol reiškia tik viena – rugsėjį. Aukštos, kietos, į popierių įvyniotos gėlės, kurias nešdavo per visą miestelį, saugodami nuo vėjo. Šiandien prie mokyklų rugsėjo pirmąją kardelį pamatysi retai, o kartu su juo pamažu nyksta ir visas anų laikų šventės ritualas.
Gėlės iš savo darželio
Kardelius augindavo specialiai – pasodindavo taip, kad pražystų būtent rugsėjo pradžioje. Pirkti gėlių parduotuvėje beveik niekas nė nesugalvodavo: neštum ne dovaną, o pinigus.
„Mano stalas rugsėjo pirmąją atrodydavo kaip botanikos sodas. Trisdešimt puokščių, ir beveik visos – iš namų darželių“, – šypsosi pradinių klasių mokytoja Danutė, mokykloje dirbanti nuo 1989-ųjų.
Dabar vis daugiau klasių renkasi kitaip: viena puokštė nuo visų mokinių, o gėlėms skirti pinigai atiduodami paramai. Gražu ir prasminga savaip – tik to kvapo koridoriuose nebeliko.
Balti marškinukai ir lyginimo vakaras
Rugpjūčio 31-osios vakarą namuose vykdavo tas pats ritualas: mama lygindavo baltus marškinukus, o mergaitėms pindavo kasas su didžiuliais baltais kaspinais. Kaspinas turėjo stovėti – suglebęs buvo beveik gėda. Berniukai gaudavo tamsias kelnes ir naujus batus, kurie spausdavo mažiausiai savaitę.
Šiandien dalis mokyklų turi uniformas, kitos leidžia ateiti laisvai. Patogiau – neabejotinai. Bet to vieno vakaro jaudulio, kai išlyginti marškinukai kabo ant kėdės atlošo ir laukia ryto, daugelis prisimena su šiluma.
Languotos kuprinės ir rašalo dėmės ant pirštų
Rudi odiniai portfeliai su metaliniais užsegimais, vėliau – medžiaginės languotos kuprinės, kurias siūdavo namuose ar pirkdavo turguje. Viduje – rašalinė ir parkeris, palikdavęs mėlynas dėmes ant pirštų iki pat spalio.
„Senele, o čia kas?“ – paklausė septynmetis, muziejuje pamatęs rašalinę. Bandymas paaiškinti, kad į ją mirkydavo plunksną, baigėsi klausimu, kodėl niekas tiesiog nespausdino.
Šiandienos kuprinės – ergonomiškos, su atšvaitais ir minkštomis nugarėlėmis, o vietoj rašalinės kuprinėje guli planšetė. Sveikiau nugarai, be abejo. Bet mėlynos dėmės ant pirštų turėjo savo žavesio – jos buvo tarsi ženklas, kad vaikas jau tikras mokinys.
Kas per keturis dešimtmečius nepasikeitė
Jaudulys vakarą prieš – lygiai toks pat. Nauji batai spaudžia taip pat kaip 1985-aisiais. Ir pirmokų akys, pilnos baimės ir smalsumo vienu metu, nepasikeitė nė kiek.
„Technologijos, programos, dienynai – viskas kita. Bet pirmokas, kuris pirmą kartą įžengia į klasę ir ieško mamos žvilgsnio, yra lygiai toks pat kaip prieš trisdešimt penkerius metus“, – sako Danutė.
Galbūt todėl rugsėjo 1-oji ir lieka šventė, kad ir kaip keistųsi jos dekoracijos. Kardelius pakeitė viena bendra puokštė, kaspinus – laisvi plaukai, portfelius – kuprinės su atšvaitais. O jausmas, kad rytoj prasideda kažkas naujo, keliauja iš kartos į kartą – ir jo jokia reforma nenurašys.
