Vaikas grįžta namo su dvejetu, o pirmoji tėvų reakcija – karštis. „Kaip taip galima? Mokytojas nemyli mano vaiko!” Ir dažnai jau po penkių minučių rašoma pikta žinutė mokytojui arba klasės grupei.
Sustokite. Būtent ši pirmoji reakcija dažniausiai viską ir sugadina – ne pats pažymys, o tai, ką suaugusieji padaro po jo. Yra būdas išspręsti situaciją taip, kad laimėtų vaikas, o ne tėvų ambicijos.
Pirma – atvėskite ir pasikalbėkite su vaiku
Prieš rašydami bet kam, pasikalbėkite su savo vaiku. Ramiai, be tardymo. Kas įvyko? Ar buvo namų darbai? Ar jis suprato užduotį? Ar mokėsi?
Vaikai, bijodami tėvų reakcijos, kartais pasakoja tik dalį istorijos – tokią, kurioje jie visai nekalti. Tai natūralu, bet tėvams svarbu išgirsti visą vaizdą, o ne tik nuoskaudą.
Dažnai jau šio pokalbio metu paaiškėja, kad pažymys – ne mokytojo neteisybė, o pamiršti namų darbai ar nesuprasta tema.
Antra – supraskite vertinimo kriterijus
Prieš kaltinant mokytoją šališkumu, verta suprasti, kaip apskritai vertinama. Kiekvienas dalykas turi savo kriterijus, ir dažnai jie mokiniams bei tėvams prieinami.
Gal tai buvo kaupiamasis balas? Gal neatliktas darbas? Gal atsakymas teisingas, bet ne pagal reikalaujamą formą? Pažymys retai atsiranda iš oro – už jo beveik visada yra logika, kurią galima išsiaiškinti.
Kai suprantate kriterijus, pokalbis su mokytoju vyksta visai kitaip – ne kaip kaltinimas, o kaip klausimas.
Trečia – kalbėkitės su mokytoju, ne pulkite jo
Jei abejonių lieka, kreipkitės į mokytoją tiesiogiai – ne per klasės grupę, ne viešai. Geriausia ramus, dalykiškas pokalbis: „Norėčiau suprasti, kaip vaikas galėtų pasitaisyti.”
Toks tonas atveria duris. Mokytojas paaiškina, ką vaikas praleido, ir dažnai pasiūlo, kaip ištaisyti. Puolimas, priešingai, uždaro bet kokį bendradarbiavimą ir stato mokytoją į gynybą.
Atminkite: jūs ir mokytojas esate toje pačioje pusėje. Abu norite, kad vaikui sektųsi. Priešais jus – ne priešas, o žmogus, galintis padėti.
Ką daryti, jei atsakymas netenkina
Būna atvejų, kai pokalbis su mokytoju nieko neišsprendžia arba jaučiate tikrą neteisybę. Tada yra tolesni žingsniai – pokalbis su klasės vadovu, vėliau su mokyklos administracija.
Svarbu tai daryti nuosekliai ir ramiai, dokumentuojant, kas kalbėta. Toks kelias kur kas veiksmingesnis nei emocingas skandalas grupėje, kuris tik sugadina santykius visai klasei.
Dažniausiai iki administracijos net neprieinama – problemos išsisprendžia ankstesniuose žingsniuose, jei tik jie žengiami be pykčio.
Ką iš tikrųjų mato vaikas
Yra dar viena priežastis nepratrūkti. Vaikas stebi, kaip tėvai reaguoja į nesėkmę.
Jei mato, kad dėl kiekvieno dvejeto tėvai puola kaltinti kitus, jis išmoksta, kad klaida – katastrofa, o dėl jos visada kaltas kažkas kitas. Jei mato, kad tėvai ramiai aiškinasi ir ieško sprendimo, jis išmoksta atsakomybės.
Dvejetas užsimirš per savaitę. O tai, kaip jūs į jį reagavote, vaikas prisimins kur kas ilgiau. Todėl kartais svarbiausia ne pats pažymys, o tyla prieš pirmą jūsų žodį.
