Nedidelis Monrealio muziejus. Oklahomos universiteto tyrėjai iš naujo apžiūri seną, prieš dešimtmečius surinktą egzempliorių — ir pastebi tai, ko niekas anksčiau nematė: išlikusius minkštuosius audinius. Fosilijai apie 450 milijonų metų. Tokių radinių pasaulyje — tik du, o šis senesnis už pirmuosius dinozaurus maždaug 200 milijonų metų.

Kas per būtybė yra Dendrocrinus simcoensis

Dendrocrinus simcoensis — krinoidas, arba jūrų lelija. Nepaisant pavadinimo, tai ne augalas, o dygiaodis gyvūnas, giminingas jūrų žvaigždėms; kotine dalimi jis tvirtinosi prie dugno, o vamzdiškomis rankomis gaudė daleles iš vandens.

Egzempliorius datuojamas maždaug prieš 450 milijonų metų ir yra seniausias žinomas krinoidas su išlikusiais minkštaisiais audiniais — vos antras toks pasaulyje. Būtent išlikę audiniai, o ne pats amžius, daro jį išskirtinį: jie suteikia tiesioginį langą į ankstyvąją šios giminės anatomiją, kurios paprastai tenka tik spėti. Be jų iš krinoido lieka tik kietasis skeletas, o likusi gyvūno biologija dingsta be pėdsako.

Kodėl minkštieji audiniai fosilijose beveik neišlieka

Paprastai minkštos struktūros — raumenys, oda, organai — po mirties suyra per valandas ar dienas, dar prieš prasidedant mineralizacijai. Jas sunaikina bakterijos, maitėdos, deguonis, nuosėdų judėjimas. Mokslą, tiriantį, kaip organizmas virsta fosilija, vadiname tafonomija — ir būtent tafonominės sąlygos nulemia, ar iš gyvūno liks vien kietas skeletas, ar kai kas daugiau.

Kad išliktų, reikia retos aplinkos: greito palaidojimo smulkiagrūdėse nuosėdose, kurios atkerta deguonį, slopina mikrobus ir sustabdo irimą beveik kaip natūralus šaldymas. Aplinkinis sluoksnis greičiausiai greitai užsandarino kūną, o mineralai spėjo pakeisti audinį anksčiau, nei jis dingo — prasidėjo ankstyva diagenezė, kai pradinę medžiagą palaipsniui perima uoliena. Per geologinį laiką tokia tikimybė itin maža, todėl kiekvienas toks egzempliorius paleontologui yra ne šiaip radinys, o išimtis.

Antra šio radinio istorija

Ir štai kur svarbiausias posūkis. Fosilija nebuvo iškasta ekspedicijoje — ji dešimtmečius pragulėjo muziejaus saugykloje, kol Oklahomos universiteto tyrėjai pažvelgė iš naujo, jau su šiuolaikiniais metodais, ir atpažino tai, kas anksčiau liko nepastebėta. Milžiniškos kolekcijos, kuriose kaupiasi milijonai egzempliorių, pasirodo, yra ne tik archyvas, bet ir neatrastų atradimų sandėlis. Šis egzempliorius kaip tik ir parodo tą kelią: prieš dešimtmečius surinkta medžiaga davė naujų duomenų tik tada, kai buvo pritaikyta šiuolaikinė analizė.

Ką fosilija keičia žiniose apie krinoidus

Krinoidų fosilijų yra daug, bet beveik visos — tik kietos dalys. Išlikę minkštieji audiniai leidžia palyginti senovinę ir šiuolaikinę mitybos anatomiją tiesiogiai, o ne spėjant. Vamzdiškos rankos rodo, kaip šie gyvūnai gaudė daleles senoviniuose rifuose ir kur per šimtus milijonų metų pakito jų kūno sandara bei mitybos strategija. Palyginimas su šiuolaikiniais krinoidais atskleidžia ryškius evoliucinius pokyčius, kurių iš vienų kietųjų dalių nebūtų matyti. Turint tik du tokius egzempliorius, kiekvienas tampa atskaitos tašku visai ankstyvųjų dygiaodžių evoliucijai. Kartu jis padeda rekonstruoti, kaip atrodė ankstyvosios jūrų bendrijos, kuriose tokie gyvūnai maitinosi ir augo.

Vien tame pačiame muziejuje saugoma daugiau nei milijonas bestuburių egzempliorių. Kiek iš jų slepia panašią, dar niekieno nepamatytą detalę, nežino niekas. Kartais atradimui nereikia naujos ekspedicijos — užtenka grįžti prie to, kas jau seniai guli lentynoje, ir pažvelgti geresne technika.