Viršija 3 °C. Kai kuriose prognozėse — beveik 4 °C. Tokias jūros paviršiaus anomalijas rodo pusiaujinė Ramiojo vandenyno dalis, ir būtent jos verčia klimato stebėtojus atidžiau žiūrėti į 2027-uosius. Stiprus El Niño ciklas įsibėgėja ne tuščioje vietoje, o ant jau pakilusio pasaulinio temperatūros fono. Klausimas nebe „ar bus šilta”, o „kiek ir kur”.
Ką iš tiesų rodo vandenyno matavimai
El Niño — reiškinys, kai Ramiojo vandenyno pasatai susilpnėja ir šilti paviršiniai vandenys pasislenka į rytus, atiduodami sukauptą šilumą atmosferai. Patys pasatai yra nuolatiniai vėjai, pučiantys pusiaujo link; jiems susilpnėjus, visas vandenyno paviršius ima elgtis kitaip.
Palydovų ir plūdurų duomenys rodo, kad centrinė ir rytinė pusiaujinė vandenyno dalis sparčiai šyla, o šaltesnio povandeninio vandens kilimas į paviršių silpsta. Šiluma kaupiasi netoli paviršiaus, iš kur lengviausiai patenka į orą. Maždaug 100 metrų gylyje vanduo apie 8 °C šiltesnis nei įprasta — tai energijos rezervas, galintis palaikyti anomalijas dar ilgai.
Tai matuojami dydžiai, ne spėjimai. Nuo jų prasideda visa likusi prognozė.
Kodėl skaičiuojami būtent 2027-ieji
El Niño prideda natūralios šilumos prie jau įšilusio klimato — paviršiaus temperatūrą jis laikinai pakelia vos keliomis dešimtosiomis laipsnio. Atrodytų, nedaug. Bet kai tas priedas užklojamas ant nuolatinės žmogaus sukeltos šilumos kaupimosi, bendras metų vidurkis gali peršokti 2024 m. lygį, kuris pats buvo rekordinis.
Todėl 2027-ieji įvardijami kaip kandidatas į šilčiausių metų rekordą — su viena sąlyga: kad El Niño pikas sutaptų su išliekančiu dideliu šiltnamio dujų poveikiu. Būtent tas sutapimas, ne pats El Niño, čia lemtų rekordą.
Ir čia prognozė baigiasi, o prasideda tikimybė. Modeliai rodo tendenciją. Ne datą. Ne garantiją.
Kodėl Europa laukia lietaus, o Australija — sausros
Regioniniai signalai yra tikimybiniai, ne deterministiniai — tą pabrėžia ir patys prognozuotojai. Bet kartu jie sudaro atpažįstamą vaizdą. Pietų Azijoje susilpnėjęs musonas jau traukia kritulius žemiau vidurkio ir spaudžia žemės ūkio vandens išteklius. Australijoje mažėjantys krituliai didina sausros ir miškų gaisrų riziką. Peru ir Ekvadoro pakrantėje, priešingai, auga potvynių tikimybė.
Jungtinei Karalystei ir Šiaurės Vakarų Europai Met Office gairės rodo polinkį į drėgnesnius, audringesnius rudens ir žiemos orus: ilgiau užsibūnančias žemo slėgio sistemas, stipresnį vėją, didesnę potvynių riziką pažeidžiamuose baseinuose. Bet tai polinkis, ne tvarkaraštis — šaltesni oro antplūdžiai niekur nedingsta, o švelnesni ir šaltesni tarpsniai žiemą greičiausiai keisis vieni kitus.
Ar bus peržengta 1,5 °C riba
Trumpas atsakymas — galbūt, ir greičiausiai tik laikinai. El Niño gali suteikti tą paskutinį postūmį, kuris pasaulinį vidurkį trumpam pakelia virš 1,5 °C, palyginti su priešindustriniu lygiu. Ta riba yra ir simbolinė, ir svarbi, bet vienų metų šuolis jos nepanaikina visam laikui — ilgalaikis rodiklis skaičiuojamas per dešimtmečius, ne per vienerius metus.
Net jei 2027-ieji aplenktų 2024-uosius, ilgalaikės atšilimo fizikos tai nepakeistų. El Niño ateina ir praeina. Atšilimo kreivė — ne. Tikroji žinia slypi ne viename rekordiniame skaičiuje, o tame, ką jis primena: klimato sistema kaupia šilumą greičiau, nei spėja atvėsti.
