Rytas, dar neįpusėjęs kavos puodelis, o nuo virtuvės durų jau girdisi: „Nenoriu į mokyklą.” Kartais tai pasakoma numestai, tarp kąsnio ir batų, ir po penkių minučių pamirštama. O kartais lieka kaboti ore visą kelią iki mokyklos vartų.

Tie du „nenoriu” atrodo vienodai, bet reiškia visai skirtingus dalykus. Ir tėvams verta mokėti juos atskirti – ne todėl, kad kiekvienas skundas būtų problema, o todėl, kad vienas iš jų iš tiesų prašosi dėmesio.

Kodėl beveik kiekvienas vaikas kartais to nenori

Pradėkime nuo raminančios dalies. Nenoras eiti į mokyklą pats savaime nėra sutrikimo požymis. Vaikui mokykla – tai ankstas keltis, ilga diena, taisyklės, kurių namuose nėra, ir nuolatinis buvimas tarp kitų žmonių. Net suaugęs ne kiekvieną pirmadienį trykšta noru į darbą.

Ypač normalu tai skamba mokslo metų pradžioje, po ilgos vasaros, ir pirmadieniais. Vaikas pavargęs, dar neįsivažiavęs į ritmą, todėl ir priešinasi. Toks nenoras dažniausiai praeina savaime: pasiskundžia, nueina, o vakare pasakoja, kas nutiko per pertrauką.

Kada tai praeina, o kada – ne

Skirtumą rodo ne pats skundas, o jo pastovumas ir tai, kas prie jo prisideda.

Jei „nenoriu” pasigirsta retkarčiais, be kitų ženklų, ir po mokyklos vaikas grįžta įprastas – nėra ko sukti galvos. Bet jei jis kartojasi kasdien, savaitėmis, ir prie jo prisijungia dar kažkas, verta įsiklausyti atidžiau.

Ženklai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį:

Rytais atsiranda kūniški negalavimai – pilvo ar galvos skausmas, pykinimas, kurie stebuklingai praeina, kai paaiškėja, kad į mokyklą eiti nereikia. Vaikas darosi uždaresnis, prastai miega, praranda apetitą ar nustoja pasakoti apie dieną. Nenoras susietas su konkrečia diena, pamoka ar žmogumi – tai jau ne bendras tingulys, o kažko vengimas.

Atskira eilutė – kai vaikas visai nutyla apie tai, kas vyksta mokykloje. Tyla dažnai byloja daugiau nei ašaros.

Ką daryti tą patį rytą

Pirmiausia – neneigti jausmo. „Nesąmonė, visi eina” tik uždaro pokalbį. Veiksmingiau paklausti paprastai: „Kas šiandien mokykloje sunkiausia?” Vaikas retai iškart pasako esmę, bet klausimas atveria duris.

Antra – nedaryti mokyklos bausme ar grėsme. „Jei blogai elgsies, mokykloje bus dar blogiau” formuoja būtent tą baimę, kurios norime išvengti.

Ir trečia – laikytis ritmo. Kad ir kaip gaila verkiančio vaiko, palikti namuose „vienai dienai atsigauti” dažnai tik sustiprina vengimą: kitą rytą išeiti dar sunkiau.

Kada kreiptis pagalbos

Jei nenoras trunka kelias savaites, lydimas kūniškų simptomų arba akivaizdaus nerimo, tai jau nebe auklėjimo klausimas. Verta pasikalbėti su klasės mokytoju – jis mato vaiką ten, kur tėvai nemato – ir su mokyklos psichologu.

Tai nėra ženklas, kad tėvai kažką padarė ne taip. Tai tiesiog ženklas, kad vaikui šiuo metu vienam nepakelti, ir kad greta reikia daugiau nei vieno suaugusio.