Penktadienis, lapkričio 20 d.

Vaikas sako „nenoriu į mokyklą”: kada tai normalu, o kada – ženklas

efektyviai bendrauti su paaugliais
Nuotrauka iš atvirų šaltinių.

Rytas, dar neįpusėjęs kavos puodelis, o nuo virtuvės durų jau girdisi: „Nenoriu į mokyklą.” Kartais tai pasakoma numestai, tarp kąsnio ir batų, ir po penkių minučių pamirštama. O kartais lieka kaboti ore visą kelią iki mokyklos vartų.

Tie du „nenoriu” atrodo vienodai, bet reiškia visai skirtingus dalykus. Ir tėvams verta mokėti juos atskirti – ne todėl, kad kiekvienas skundas būtų problema, o todėl, kad vienas iš jų iš tiesų prašosi dėmesio.

Kodėl beveik kiekvienas vaikas kartais to nenori

Pradėkime nuo raminančios dalies. Nenoras eiti į mokyklą pats savaime nėra sutrikimo požymis. Vaikui mokykla – tai ankstas keltis, ilga diena, taisyklės, kurių namuose nėra, ir nuolatinis buvimas tarp kitų žmonių. Net suaugęs ne kiekvieną pirmadienį trykšta noru į darbą.

Ypač normalu tai skamba mokslo metų pradžioje, po ilgos vasaros, ir pirmadieniais. Vaikas pavargęs, dar neįsivažiavęs į ritmą, todėl ir priešinasi. Toks nenoras dažniausiai praeina savaime: pasiskundžia, nueina, o vakare pasakoja, kas nutiko per pertrauką.

Kada tai praeina, o kada – ne

Skirtumą rodo ne pats skundas, o jo pastovumas ir tai, kas prie jo prisideda.

Jei „nenoriu” pasigirsta retkarčiais, be kitų ženklų, ir po mokyklos vaikas grįžta įprastas – nėra ko sukti galvos. Bet jei jis kartojasi kasdien, savaitėmis, ir prie jo prisijungia dar kažkas, verta įsiklausyti atidžiau.

Ženklai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį:

Rytais atsiranda kūniški negalavimai – pilvo ar galvos skausmas, pykinimas, kurie stebuklingai praeina, kai paaiškėja, kad į mokyklą eiti nereikia. Vaikas darosi uždaresnis, prastai miega, praranda apetitą ar nustoja pasakoti apie dieną. Nenoras susietas su konkrečia diena, pamoka ar žmogumi – tai jau ne bendras tingulys, o kažko vengimas.

Atskira eilutė – kai vaikas visai nutyla apie tai, kas vyksta mokykloje. Tyla dažnai byloja daugiau nei ašaros.

Ką daryti tą patį rytą

Pirmiausia – neneigti jausmo. „Nesąmonė, visi eina” tik uždaro pokalbį. Veiksmingiau paklausti paprastai: „Kas šiandien mokykloje sunkiausia?” Vaikas retai iškart pasako esmę, bet klausimas atveria duris.

Antra – nedaryti mokyklos bausme ar grėsme. „Jei blogai elgsies, mokykloje bus dar blogiau” formuoja būtent tą baimę, kurios norime išvengti.

Ir trečia – laikytis ritmo. Kad ir kaip gaila verkiančio vaiko, palikti namuose „vienai dienai atsigauti” dažnai tik sustiprina vengimą: kitą rytą išeiti dar sunkiau.

Kada kreiptis pagalbos

Jei nenoras trunka kelias savaites, lydimas kūniškų simptomų arba akivaizdaus nerimo, tai jau nebe auklėjimo klausimas. Verta pasikalbėti su klasės mokytoju – jis mato vaiką ten, kur tėvai nemato – ir su mokyklos psichologu.

Tai nėra ženklas, kad tėvai kažką padarė ne taip. Tai tiesiog ženklas, kad vaikui šiuo metu vienam nepakelti, ir kad greta reikia daugiau nei vieno suaugusio.

 

Tomas Žukauskas

Mokslo apžvalgininkas

Tomas rašo apie mokslo atradimus, gamtą, kosmosą ir istoriją. Prieš rašydamas suranda pirminį šaltinį – tyrimą, muziejaus ar agentūros pranešimą – ir aiškiai skiria, kas įrodyta, o kas kol kas tik hipotezė.

Visi straipsniai

Daugiau skaitykite

Mokyklinukai

Skaitomiausi

  1. Brandos egzaminų 2027 tvarkaraštis: kas jau žinoma ir kada bus galutinės datos
  2. Direktoriams – iki 354 eurų daugiau, auklėtojoms – vos 114: kiek nuo sausio augs švietimo algos
  3. Kalėdinė chemija vaikams: dirbtinis sniegas, ugnikalnis, kristalai
  4. Tėvai nustebs: 9 iš 10 Lietuvos mokyklų telefonus uždraudė visiškai – štai kaip dabar susisiekti su vaiku
  5. Vitaminas C vaikams: kiek jo reikia ir kodėl jis svarbus
  6. Mokytoja užkrovė namų darbų per atostogas? Daugumos mokyklų taisyklės sako aiškiai – tai daryti draudžiama