1500 eglių. Šešios–aštuonios į krūvą. Dviejų metrų gylyje, prispaustos plytomis.

Taip 2021 m. Suomijos aplinkos institutas (SYKE) pradėjo eksperimentą Saimos ežere — didžiausiame šalies ežere. Klausimas buvo paprastas: ar paprastas medis, nuleistas ant dugno, gali tapti namais tiems, kurie ten gyvena?

Idėja atrodo kone per paprasta mokslui: ne įveisti, ne tręšti, ne valyti, o tiesiog nuleisti į vandenį tai, kas auga ant kranto. Po trejų metų medžius iškėlė ir patikrino. Atsakymas pasirodė ne „gali”, o „gali dešimt kartų”.

Kodėl eglės, o ne betonas

Ežero dugnas be struktūros — tai lyguma. Nėra kur slėptis, nėra prie ko kabintis, nėra ką valgyti. Eglės šakos tą lygumą paverčia trimačiu daiktu: su šešėliais, plyšiais, paviršiais, ant kurių gali įsikurti tai, kas ant plyno dumblo neišsilaikytų.

Tyrėjai norėjo patikrinti, ar natūrali medžio struktūra gali suteikti papildomą priedangą ir maisto šaltinį vandens gyventojams. Praktiškai — ar įprastos eglės gali dalį ežero dugno paversti savotišku povandeniniu mišku.

Medžiai buvo nuleidžiami grupėmis po šešis–aštuonis, maždaug dviejų metrų gylyje. Kad neišplauktų, juos pritvirtino plytomis. Jokių chemikalų, jokių dirbtinių medžiagų — tik medis, plytos ir laikas.

Tokia schema leido palyginti: vietos su eglėmis ir vietos be jų tame pačiame ežere, tomis pačiomis sąlygomis. Jei skirtumas atsiras, jo priežastis bus viena — medžiai.

Ką rodė mėginiai

Tyrimo vadovas Kari-Matti Vuori rezultatą matė pirmiausia bentose. Bentosas — organizmai, gyvenantys ant dugno arba visai prie jo: vabzdžių lervos, moliuskai, kirmėlės. Tai pati apatinė ežero mitybos grandinės grandis, nuo kurios priklauso viskas, kas plaukioja aukščiau.

Vietose su nuskandintomis eglėmis atskirų bentoso gyvūnų skaičius išaugo dešimt kartų. Rūšių — iki penkių kartų, palyginti su mėginiais, surinktais prieš eksperimentą.

Dešimt kartų — tai ne pokytis, kurį galima nurašyti sezonui ar matavimo paklaidai. Tai kito masto dugnas.

Tyrėjai lygino dugno mėginius iš tų pačių vietų prieš ir po medžių nuleidimo. Skaičiai ne iš akies: tai tas pats dugnas, tik su medžiais ir be jų. Pasikeitė ne tik kiekis, bet ir įvairovė — atsirado rūšių, kurių iki tol tose vietose nebuvo.

Ką iš tiesų padarė medis

Čia verta sustoti. Eglė dugne nėra maistas pati savaime. Spygliai ir žievė vandens gyvūnams tiesiogiai mažai ką duoda.

O vis dėlto aplink medžius ėmė kurtis mikrobų ir grybų bendrijos. Būtent jos, anot tyrimo autorių, tapo papildomu maisto šaltiniu smulkiesiems vandens gyventojams. Tie — maistu žuvims, o žuvys — žvejams. Visa grandinė prasidėjo nuo plėvelės ant eglės šakos. Medis suveikė ne kaip valgis, o kaip pagrindas, ant kurio valgis užauga.

Autoriai tai formuluoja atsargiai: eglės sukūrė naują fizinę struktūrą, kurią galėjo apgyvendinti įvairūs organizmai. Tai hipotezė, kuria aiškinamas rezultatas, ne atskirai įrodytas mechanizmas. Bet ji dera su tuo, ką matė ir ne mokslininkai.

Žvejai pastebėjo pirmieji

Vietos žvejai Vuoriui pasakojo, kad rajonuose, kur stovėjo medžiai, žuvų gerokai padaugėjo. Tai ne matavimas, o stebėjimas — bet jis sutampa su tuo, ką rodė dugno mėginiai: daugiau bentoso reiškia daugiau maisto, daugiau maisto reiškia daugiau žuvų.

Čia svarbi viena išlyga. Trejų metų stebėjimas rodo, kad struktūra dugne veikia greitai ir stipriai. Ko jis nerodo — kiek ilgai eglės išsilaikys vandenyje, kol suirs, ir ar efektas liks, kai jos sunyks. Į šį klausimą eksperimentas kol kas neatsako.

Eksperimentą aprašė Times of India. Suomijoje tai buvo bandymas patikrinti, ar atsigauti gali ne tik miškas, bet ir vanduo šalia jo — ir ar tam reikia ko nors sudėtingesnio už medį.

Trejus metus eglės gulėjo ežero dugne. Per tą laiką gyvybės ten atsirado dešimt kartų daugiau nei buvo. Ne dėl chemijos. Ne dėl žuvų įveisimo. Dėl to, kad atsirado prie ko prisikabinti. Kartais ežerui trūksta ne maisto, o baldų.