Vilkso subledyninis baseinas Rytų Antarktidoje sulaukė naujo dėmesio, nes jo ledas, regis, yra pažeidžiamesnis, nei manyta anksčiau. Tyrėjai įspėja, kad šiltesnis oras ir vandenyno vanduo gali paspartinti tirpimą iš apačios ir galbūt destabilizuoti didžiulį ledo rezervą. Jei šis procesas įsibėgėtų, jūros lygis ilgainiui galėtų pakilti keliais metrais. Vis dar neaišku, kaip greitai ir kokiu mastu tai vyktų, todėl mokslininkai teigia, kad skubiai reikia daugiau duomenų.
Kas yra Vilkso subledyninis baseinas?
Wilkeso subledyninis baseinas – didžiulė, ledu padengta įduba Rytų Antarktidoje, besidriekianti maždaug 1 400 kilometrų palei Transantarktinius kalnus.
Jis plyti po Antarktidos ledynu, o jo ribas apibrėžia gilus subledyninis reljefas, ne atviri uolienų plotai.
Mokslininkai apskaičiavo, kad virš jo esantis ledas, jei visiškai ištirptų, galėtų pakelti pasaulinį jūros lygį maždaug 3–4 metrais.
Virš jo esantis ledas, jei visiškai ištirptų, galėtų pakelti pasaulinį jūros lygį 3–4 metrais.
Daugelį metų baseinas buvo laikomas palyginti stabiliu.
Tačiau naujesni stebėjimai paskatino atidžiau tirti jo sandarą, ledo storį ir reakciją į šylantį klimatą, pasitelkiant radarų ir palydovų duomenis.
Kodėl Vilkso baseinas yra pažeidžiamas
Nors Wilkso poledyninis baseinas ilgą laiką buvo laikomas gana stabiliu, naujausi duomenys rodo, kad kylant temperatūrai jis gali būti struktūriškai linkęs į greitus pokyčius.
Didžioji dalis jo ledo remiasi į uolienų pagrindą, esantį žemiau jūros lygio. Tokia geometrija gali skatinti jūrinio ledo skydo nestabilumą, jei prie jo prasiskverbia šiltas vandenyno vanduo. Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į nepakankamą stebėjimų aprėptį: tiesioginis kartografavimas tebėra ribotas, o vandenyno sąlygos po netoliese esančiomis ledo šelfo plokštėmis vis dar menkai ištirtos.
Dėl šio neapibrėžtumo prognozuoti sunku. Istoriškai stebėtas ledo plonėjimas kai kuriose baseino dalyse, įskaitant Kuko ledyną, rodo, kad sistema jau reaguoja į aplinkos poveikį.
Kaip greitai galėtų atsitraukti Vilkso baseinas?
Skaičiavimai rodo, kad Wilkeso poledyniniame baseine ledynas, esant ilgalaikiam atšilimui, kai kuriose vietovėse gali trauktis sparčiai; kai kurių tyrimų duomenimis, ledo nykimo sausumos gilumoje greitis gali siekti beveik 1 kilometrą per metus ten, kur įžeminimo linijos tampa nestabilios.
Tikimasi, kad toks greitis bus būdingas ne visur: jis priklauso nuo dugno reljefo, vandenyno šilumos pernašos ir nuo to, ar ledo šelfai toliau silpnės. Radaro ir palydovų stebėjimai rodo, kad ledas plonėja, o šelfai anksčiau yra nykę, tačiau tiesioginių lauko duomenų tebėra nedaug.
Todėl mokslininkai į prognozes žvelgia atsargiai. Vis dėlto turimi duomenys rodo, kad prasidėjęs nestabilumas gali lemti ne tolygų, o etapais vykstantį ledyno traukimąsi, kuris dešimtmečiams bėgant spartėja.
Kokį jūros lygio kilimą tai galėtų sukelti?
Jei Vilkso subledyniniame baseine labai sumažėtų ledo, poveikis jūros lygiui galėtų būti didelis: vien šiame baseine yra tiek ledo, kad jam ištirpus pasaulinis vandenynų lygis pakiltų maždaug 3–4 metrais.
Šis skaičius nėra artimiausios ateities prognozė, o tik parodo galimą baseino indėlį, jei didelis ledyno atsitraukimas tęstųsi. Toks kilimas pakeistų pakrantes, sustiprintų potvynius ir padidintų audrų sukeltų patvynių riziką visame pasaulyje.
Tikrasis jūros lygio kilimas priklausytų nuo to, kiek ledo ištirptų, kaip greitai jis patektų į vandenyną ir ar ilgainiui žlugimas liktų dalinis, ar išplistų plačiau.
Kodėl mokslininkai nori daugiau duomenų
Šis galimas indėlis į jūros lygio kilimą tėra viena šio reiškinio dalis; mokslininkams taip pat reikia kur kas geresnių duomenų, kad galėtų įvertinti, kokia tikimybė, kad ledas ištirps, ir kaip greitai tai galėtų įvykti.
Dabartiniai vertinimai labai priklauso nuo radaro, palydovinių duomenų ir negausių lauko stebėjimų, todėl vis dar trūksta svarbios informacijos apie pamatinės uolienos reljefą, ledo storį ir vandenyno sąlygas po baseinu.
Šie nežinomieji svarbūs, nes šylantis vanduo gali paspartinti tirpimą ir destabilizuoti ant uolienų pagrindo esantį ledą.
Tyrėjai siekia tiksliau sudaryti žemėlapius ir atlikti pakartotinius matavimus, kad patikslintų modelius, patikrintų, ar ledas galėtų trauktis kelis kilometrus per metus, ir atskirtų trumpalaikius svyravimus nuo ilgalaikės griūties rizikos.
