Daugumoje Lietuvos mokyklų mokinys apie biudžetą sužino tik tada, kai tėvų komitetas renka pinigus užuolaidoms. Kauno Martyno Mažvydo progimnazijoje kitaip: dalį mokyklos lėšų, kam jas skirti, siūlo ir sprendžia patys 5–8 klasių mokiniai. Direktorė Jurgita Pauliukienė, švietimo įstaigoms vadovaujanti jau apie 20 metų, sako, kad tai ne eksperimentas, o principas.
Kaip tai veikia
Mokiniai teikia siūlymus, kam skirti dalį mokyklos aplinkai numatytų pinigų, svarsto juos tarpusavyje ir balsuoja. Suaugusieji nustato rėmus – sumą ir taisykles, – bet neperrašo rezultato. Tai mokyklinė dalyvaujamojo biudžeto versija: tas pats modelis, kurį kai kurios savivaldybės taiko gyventojams, tik mažesniu masteliu ir su aštuntokais vietoj pensininkų.
Skirtumas nuo įprasto „mokinių tarybos pageidavimų sąrašo“ esminis. Pageidavimų sąrašą direktorius gali padėti į stalčių. Čia pinigai realūs, o sprendimas – vaikų.
Kodėl direktorė to nebijo
J. Pauliukienės argumentas paprastas: vaikai, kurie sprendžia dėl savo aplinkos, ją ir saugo. Suolas, kurį išsirinkai ir už kurį balsavai, nėra suolas, kurį išbraižai. Antras argumentas – mokymasis. Pasirinkti tarp dviejų gerų dalykų, kai pinigų užtenka tik vienam, yra kompetencija, kurios jokia pamoka neišmoko taip, kaip tikras sprendimas.
„Švietime niekada nebūna taip, kad gali pasakyti: „Viskas, baigiau.“ Vaikai keičiasi, pasaulis keičiasi, technologijos keičiasi, todėl turi keistis ir mokykla. Vadovas neturi būti žmogus, kuris visada žino atsakymą“, – sako direktorė.
Rezultatai, kuriuos galima pamatuoti
Mokykla nuo 2022 iki 2026 metų išaugo 158 vaikais – Kaune, kur tėvai gali rinktis iš daugybės progimnazijų, tai reiškia, kad renkasi būtent šią. Pagal ketvirtų ir aštuntų klasių nacionalinių mokinių pasiekimų patikrinimų (NMPP) rezultatus Martyno Mažvydo progimnazija yra tarp stipriausių mieste. Mokykloje stebima ne tik bendra statistika, bet ir individuali kiekvieno vaiko pažanga.
Direktorė pabrėžia ir kitą dalyką: stiprios komandos pastangų ne visada pakanka. Rezultatai ateina tada, kai mokytojai bendradarbiauja tarpusavyje, o ne kiekvienas atskirai kovoja už savo dalyką.
Ką iš to gali pasiimti kitos mokyklos
Tokiam modeliui nereikia nei ministerijos leidimo, nei papildomų pinigų – reikia tik direktoriaus, kuris sutinka dalį kontrolės atiduoti. Praktiškai tai atrodo taip: mokykla nusprendžia, kokia suma per metus yra „mokinių biudžetas“ (gali būti ir kelios šimtinės eurų), paskelbia siūlymų rinkimą, mokiniai pristato idėjas, vyksta balsavimas, o rezultatas vykdomas be išlygų.
Tėvams, kurie nori panašaus savo vaiko mokykloje, pirmas žingsnis – klausimas mokyklos tarybai, kuri turi balsą dėl mokyklos lėšų naudojimo. Antras – pasiūlyti pradėti nuo mažos sumos ir vienos klasių grupės. Kauno pavyzdys rodo, kad mastelis čia ne svarbiausia; svarbiausia, kad sprendimas būtų tikras.
Kodėl tai aktualu būtent dabar
Lietuvos švietimo kelrodyje, kurį spalį pristatė ekspertai, vienas iš dešimties žingsnių – profesionali mokyklų vadyba. Dažniausiai tai suprantama kaip direktorių kompetencijos ir mažesnė administracinė našta. Kauno progimnazija rodo kitą vadybos pusę: vadovas, kuris moka dalintis sprendimais, ne tik su mokytojais, bet ir su dvylikamečiais.
Kur tokie modeliai dažniausiai lūžta
Verta būti sąžiningiems: dalyvaujamasis biudžetas mokykloje neveikia automatiškai. Jis lūžta trijose vietose. Pirma, kai suaugusieji iš anksto „paruošia“ pasirinkimus taip, kad vaikams liktų balsuoti tik už tai, kas ir taip buvo planuota – mokiniai tai pajunta per vieną ciklą ir nustoja dalyvauti. Antra, kai nugalėjęs siūlymas vykdomas po metų ar nevykdomas visai – tada balsavimas virsta formalumu. Trečia, kai procesą valdo tik aktyviausi mokiniai, o tylieji lieka nuošalyje; čia padeda klasės lygmens balsavimas, o ne bendras mokyklos susirinkimas.
Kauno progimnazijos patirtis rodo, kad modelis laikosi tada, kai direktorius jį traktuoja kaip mokyklos valdymo dalį, o ne kaip renginį. Tai ir yra skirtumas tarp „projekto“, apie kurį rašoma veiklos ataskaitoje, ir kultūros, kurią vaikai pajunta kasdien.
Ką toks modelis duoda vaikams
Mokyklose, kur mokiniai realiai sprendžia dėl lėšų, pedagogai dažniausiai pastebi tą patį: namuose vaikai apie mokyklą pradeda kalbėti ne tik pažymiais. Penktokas, kuris balsavo dėl poilsio zonos koridoriuje, pasakoja, kodėl jo siūlymas pralaimėjo ir ką jis siūlys kitais metais. Tai ir yra tas „pilietiškumas“, apie kurį rašoma ugdymo programose ir kurio dažniausiai neįmanoma išmokyti per pilietinio ugdymo pamoką.
Antras pastebėjimas – argumentavimas. Kai aštuntokai turi įtikinti penktokus, kad spausdintuvas svarbiau už sūpynes, jie mokosi kalbėti su auditorija, kuri jiems nepritaria. Tai matosi ir per lietuvių kalbos pamokas: samprotavimo rašinys mokiniui, kuris kelis kartus gynė realų siūlymą prieš klasę, yra gerokai mažesnis iššūkis.
Trečias – pasitikėjimas suaugusiais. Mokykla, kuri vaikams leidžia spręsti ir laikosi jų sprendimo, tampa vieta, kur vaikas tiki, kad jo žodis kažką reiškia. Patyčių prevencijos programos siekia būtent to – vaikų, kurie drįsta pasakyti. Kauno progimnazijos pavyzdys rodo, kad tai gali atsirasti ne iš programos, o iš praktikos.
Šaltinis: tv3.lt
