Aukso gramas šiandien kainuoja daugiau nei šimtą eurų, ir tai laikoma brangu. Tačiau yra akmenų, kurie kolekcininkų rinkoje vertinami dešimtis kartų brangiau. Jie atkeliauja ne iš kasyklų, o iš kosmoso. Kai kurie jų nukrinta tiesiog į lauką, mišką ar sodybos kiemą.
Kalbame apie meteoritus – kosminių uolienų ir metalo gabalus, kurie atlaikė kelionę per atmosferą ir pasiekė Žemės paviršių. Dauguma jų nėra ypač brangūs, bet retosios rūšys gali kainuoti stulbinančias sumas.
Nuo kelių eurų iki tūkstančių už gramą
Meteorito kaina priklauso nuo trijų dalykų: rūšies, retumo ir istorijos. Dažniausi yra paprastieji chondritai – akmeniniai meteoritai, sudaryti iš silikatų ir nedidelių metalo intarpų. Kolekcininkams jie paprastai kainuoja vos kelis eurus už gramą.
Geležiniai meteoritai, sudaryti daugiausia iš geležies ir nikelio lydinio, vertinami brangiau, ypač jei turi gražią vidinę struktūrą. Tikrieji rekordininkai – meteoritai, atkeliavę iš Mėnulio ir Marso. Jie susidarė, kai į šiuos dangaus kūnus atsitrenkė asteroidai ir išmušė uolienų gabalus į kosmosą. Tokių meteoritų žinoma labai nedaug, todėl jų kaina gali siekti šimtus ir net tūkstančius eurų už gramą.
Vienas garsiausių pavyzdžių – Marso meteoritas, pramintas „Juodąja gražuole“ (oficialiai NWA 7034). Jo amžius siekia daugiau nei keturis milijardus metų, o atskiri fragmentai rinkoje yra parduodami už sumas, kurios gerokai lenkia aukso kainą.
Kainą kelia ir istorija. Meteoritas, kurio kritimą matė liudininkai ir kuris buvo rastas netrukus po to, vertinamas brangiau, nes jis mažiau paveiktas žemės drėgmės ir oro.
Kaip meteoritas atrodo krisdamas
Daugumos meteoritų niekas nemato krintant, tačiau kartais nusileidimą lydi įspūdingas reginys. Į atmosferą įlėkęs kūnas įkaista ir virsta ryškiu ugnies kamuoliu, vadinamu bolidu. Jis gali būti matomas šimtus kilometrų aplink, o kartais lydimas griausmo garso ar sprogimo. Tokius reiškinius užfiksuoja vaizdo registratoriai ir specialios stebėjimo kameros. Pagal kelių kamerų duomenis mokslininkai gali apskaičiuoti, kur galėjo nukristi fragmentai, ir organizuoti jų paieškas.
Kaip atpažinti tikrą meteoritą
Daugelis žmonių randa keistą akmenį ir pagalvoja, kad tai dangaus svečias. Deja, didžioji dauguma tokių radinių – šlakas, geležies rūda ar paprasti akmenys. Yra keli požymiai, kurie padeda atskirti tikrą meteoritą.
Lydymosi pluta. Krisdamas per atmosferą meteoritas įkaista, jo paviršius išsilydo ir sustingsta plona tamsia plėvele. Šviežias meteoritas paprastai būna juodas arba tamsiai rudas, matinis arba šiek tiek blizgus.
Svoris. Dauguma meteoritų sunkesni, nei atrodo iš pažiūros, nes juose yra metalo. Paėmus į ranką, toks akmuo atrodo neįprastai sunkus.
Magnetizmas. Daugumą meteoritų traukia magnetas, nes juose yra geležies ir nikelio. Šis požymis nėra galutinis įrodymas, bet geras pirmas filtras.
Paviršiaus įdubos. Kai kurie meteoritai turi įdubimų, panašių į pirštų atspaudus minkštame molyje. Jie vadinami regmaglyptais ir susidaro, kai karštas oras skrendant „išgraužia“ paviršių.
Nėra burbuliukų. Jei akmenyje matote daug skylučių ar porų, greičiausiai tai šlakas ar vulkaninė uoliena. Meteoritai paprastai būna tankūs ir be tuštumų.
Paprastas namų testas – perbraukti akmeniu per neglazūruotą keraminės plytelės pusę. Jei lieka raudonai ruda juosta, tai greičiausiai hematitas, o jei juoda – magnetitas. Daugelis meteoritų ryškios juostos nepalieka.
Meteoritai Lietuvoje
Lietuvoje patvirtintų meteoritų žinoma vos keletas. Vienas jų – Žemaitkiemio meteoritas, nukritęs 1933 metais Ukmergės apylinkėse. Dar vienas – Padvarninkų meteoritas, nukritęs 1929 metais. Tai rodo, kad dangaus akmenys krinta ir mūsų platumose, tik juos rasti nėra lengva: dirvožemis, miškai ir drėgnas klimatas meteoritus greitai paslepia.
Kodėl tiek daug meteoritų randama dykumose ir Antarktidoje? Atsakymas paprastas: ten tamsus akmuo ryškiai išsiskiria smėlio ar ledo fone, o sausas klimatas ilgiau jį išsaugo nepakitusį.
Ką daryti radus įtartiną akmenį
Pirmiausia – nevalykite jo šepečiu, nemirkykite vandenyje ir nepjaukite. Drėgmė skatina rūdijimą, o mechaninis valymas gali sugadinti lydymosi plutą, kuri yra vienas svarbiausių įrodymų. Akmenį geriausia laikyti sausoje vietoje, pavyzdžiui, popieriniame voke.
Tada verta kreiptis į universiteto geologijos specialistus ar gamtos muziejų. Tikram meteoritui patvirtinti reikia laboratorinių tyrimų: nustatoma cheminė sudėtis, mineralų struktūra ir izotopų santykis.
Taip pat verta žinoti, kad meteoritų nuosavybė ir prekyba skirtingose šalyse reglamentuojama skirtingai. Kai kur radiniai priklauso valstybei, kitur – žemės savininkui. Prieš ką nors parduodant ar išvežant į užsienį, verta pasidomėti galiojančia tvarka.
Lietuviai dažniausiai „meteoritais“ palaiko senų kalvių šlaką ar ledynų atneštus tamsius akmenis. Juos išduoda poringas paviršius ir lengvumas.
Ar verta ieškoti
Tikimybė rasti meteoritą savo darže nėra didelė, bet ne nulinė. Kasmet į Žemę nukrinta tūkstančiai tonų kosminės medžiagos, didžioji dalis – mikroskopinės dulkės, tačiau kartais nukrinta ir didesni gabalai. Daugelis jų taip ir lieka nepastebėti.
Taigi kitą kartą pastebėjus lauke neįprastai sunkų, tamsų, lydytos plutos akmenį, verta jį pakelti. Galbūt rankose laikote ne tik akmenį, bet ir milijardų metų senumo Saulės sistemos istoriją.
