2000 m. gruodį Indijos Nacionalinio vandenyno technologijų instituto (NIOT) laivas Khambhato įlankoje matavo vandens taršą. Šoninis sonaras, skirtas dugnui skenuoti, parodė tai, ko niekas neieškojo: taisyklingas stačiakampes formas, linijas ir kažką panašaus į senos upės vagą.
Per pusantrų metų iš to išaugo antraštė, kurią BBC 2002 m. suformulavo taip: „Prarastas miestas, galintis perrašyti istoriją”. Nuo tada ji grįžta į naujienų srautą kas kelerius metus — ir šiemet vėl.
Verta pažiūrėti, kas ten rasta iš tikrųjų.
Ką parodė sonaras
Įlanka Gudžarato pakrantėje, apie 20 km nuo kranto. Gylis — 20–40 m, dažniausiai minimi 36 m. Sonaro atvaizduose — stačiakampiai nuo 5×5 iki 15×15 m, išsidėstę keliolikos kilometrų ruože; dažniausiai nurodomas plotas — per 8 km ilgio ir 3 km pločio.
Vėlesnės ekspedicijos iš dugno iškėlė keramikos fragmentų, karoliukų, akmens dirbinių ir mūro elementų, žmonių kaulų ir dantų. Vienas medžio gabalas radiokarboniniu metodu datuotas maždaug 9500 metų.
Radiokarboninis datavimas matuoja, kiek organinėje medžiagoje liko radioaktyvios anglies izotopo, kuris po organizmo mirties irsta žinomu greičiu — taip apskaičiuojamas amžius. Metodas tikslus. Problema kita.
Kodėl 9500 metų skaičius sukėlė ažiotažą
Indo civilizacijos miestai — Harapa, Mohendžo Daras — klestėjo nuo maždaug 2600 m. pr. Kr., o ankstyvoji urbanizacija regione datuojama nuo 3300 m. pr. Kr. Jei po Khambhato įlankos vandeniu guli 9500 metų senumo miestas, jis būtų maždaug dvigubai senesnis už bet kokį žinomą miestą Pietų Azijoje ir senesnis už Egipto bei Mesopotamijos civilizacijas.
Būtent toks teiginys ir pasklido. Pačią įlanką jis daro dar intriguojančią: jos šiaurinėje dalyje stovi Lothalas — tikras, iškastas Indo civilizacijos uostas.
Bet medis — ne miestas
Čia ir yra lūžis, kurį populiarūs perpasakojimai praleidžia.
Datuotas medžio gabalas nėra susietas su sonaro struktūromis. Jis iškeltas iš dugno, ne iš sienos ar pamato. Archeologas D. P. Agrawalas, vienas pirmųjų kritikų, pažymėjo, kad prieš 20 tūkst. metų Arabijos jūros lygis buvo apie 100 m žemesnis nei dabar, ir kylantis vanduo paskandino ištisus miškus. Senas medis įlankos dugne yra įprastas radinys, o ne įrodymas, kad šalia stovėjo namai.
Antra problema — patys „dirbiniai”. Dalis akmeninių radinių, kritikų nuomone, gali būti geofaktai. Geofaktas — tai natūralus akmuo, kurį vanduo, smėlis ar srovės nugludino taip, kad jis atrodo kaip žmogaus apdirbtas. Khambhato įlanka tam vieta ideali: ją suformavo tektoninis lūžis, per ją teka stiprios potvynių srovės, o dugną dengia nuosėdos, kurias srovės nuolat perstumia.
Trečia — keramikos kolekcija per maža, kad ją būtų galima patikimai analizuoti, o kaulų kilmė ir amžius neįrodo ryšio su struktūromis.
Pačios stačiakampės formos sonaro atvaizduose ginčų nekelia — jos ten yra. Klausimas, ar jas sukūrė žmogus, ar geologija. Taisyklingi lūžiai uolienose ir senų upių vagos sonare taip pat atrodo kaip linijos.
Kas vyko po 2002-ųjų
Paskutiniai darbai įlankoje — 2003 m. spalio–2004 m. sausio ekspedicija — buvo geologinis, ne archeologinis tyrimas. Kontroliuojamų povandeninių kasinėjimų, kurie susietų datuojamas medžiagas su konkrečia struktūra, iki šiol neatlikta. Įlanka tam sudėtinga: drumstas vanduo, stiprios srovės, prastas matomumas — patys NIOT tyrėjai ją vadino viena sunkiausių vietų darbui.
Todėl sakinys „mokslininkai atrado civilizaciją” šiandien reiškia tą patį, ką reiškė 2001-aisiais: sonaras užfiksavo formas, kurių kilmė neaiški, o šalia rastas senas medis.
Pats scenarijus nėra neįmanomas. Pasibaigus paskutiniam ledynmečiui jūros lygis kilo šimtus metrų, ir pakrančių gyvenvietės visame pasaulyje atsidūrė po vandeniu — Baltijos jūros dugne akmens amžiaus stovyklaviečių rasta ne viena. Ar Khambhato įlankoje gulėjo viena iš jų, atsakytų tik kasinėjimai. Per 25 metus jų niekas nepradėjo.
