„Man nuobodu“ – frazė, kurią per rudens atostogas tėvai išgirsta dažniau nei bet kada. Daugelis iškart puola ieškoti sprendimo: įjungia filmą, paduoda planšetę, sugalvoja ekskursiją. Tačiau psichologai vis dažniau siūlo priešingai: leisti vaikui kurį laiką nuobodžiauti.
Ką parodė eksperimentai
2014 m. Didžiosios Britanijos Centrinio Lankašyro universiteto psichologės Sandi Mann ir Rebekah Cadman atliko eksperimentą, kuris dažnai cituojamas kalbant apie nuobodulio naudą. Vienai dalyvių grupei buvo pavesta atlikti itin nuobodžią užduotį – perrašinėti numerius iš telefonų knygos. Kita grupė šios užduoties neatliko.
Po to abiem grupėms reikėjo sugalvoti kuo daugiau būdų, kaip panaudoti paprastus plastikinius puodelius. Nuobodžią užduotį atlikę dalyviai sugalvojo daugiau ir įvairesnių idėjų. Tyrėjų nuomone, nuobodulys paskatino protą klajoti, o klajojantis protas jungė idėjas netikėtais būdais.
Tyrimas buvo nedidelis ir atliktas su suaugusiaisiais, todėl jo negalima tiesiogiai pritaikyti vaikams. Vis dėlto jis atitinka tai, ką daugelis ugdymo specialistų mato kasdien: vaikai, kurie moka patys užsiimti, dažniau sugalvoja žaidimų, kuria ir eksperimentuoja.
Kodėl nuobodulys nemalonus, bet naudingas
Nuobodulys yra signalas, kad dabartinė veikla nebeteikia pasitenkinimo. Jis skatina ieškoti ko nors naujo. Suaugusieji tai pažįsta: geriausios idėjos dažnai ateina duše, vairuojant ar vaikštant, kai galva neužimta.
Vaikui tas pats procesas pradeda veikti, kai niekas iš išorės nepasiūlo pramogos. Pirmos minutės nemalonios: vaikas skundžiasi, vaikšto po namus, zirzia. Tačiau po kurio laiko jis pradeda kažką daryti pats – konstruoti, piešti, statyti palapinę iš antklodžių, kurti istorijas su žaislais.
Jei tą akimirką visada įsiterpia ekranas, vaikas neturi progos išmokti šio įgūdžio. Ekranas nuobodulį pašalina akimirksniu, bet kartu atima galimybę pačiam sugalvoti, ką veikti.
Ką daryti, kai vaikas sako „nuobodu“
- Neskubėkite gelbėti. Atsakykite ramiai: „Suprantu. Pagalvok, ką galėtum nuveikti.“ Ir duokite laiko.
- Paruoškite „nuobodulio dėžę“. Kartoninės dėžės, lipni juosta, žirklės, popierius, flomasteriai, senos užuolaidos. Iš tokių daiktų gimsta daugiausia žaidimų.
- Sutarkite laiką be ekranų. Pavyzdžiui, valandą po pietų, kai niekas namuose neįsijungia ekranų, net ir tėvai.
- Neplanuokite kiekvienos minutės. Atostogos su būreliu, ekskursija ir kinu kiekvieną dieną vaikui palieka mažai laiko pačiam sugalvoti, ką veikti.
- Pagirkite sumanymą, ne rezultatą. Kartoninė raketa gali būti kreiva, bet svarbu tai, kad vaikas ją sugalvojo pats.
Kada nuobodulys signalizuoja ką kita
Ne kiekvienas nuobodulys vienodas. Jei vaikas nuolat jaučiasi nuobodžiaujantis, niekas jo nedžiugina, jis nenori susitikti su draugais ir praranda susidomėjimą tuo, kas anksčiau patiko, verta pasikalbėti su juo atidžiau. Kartais už žodžio „nuobodu“ slepiasi liūdesys ar nuovargis. Tokiu atveju pravartu pasitarti su šeimos gydytoju ar mokyklos psichologu.
Tačiau dažniausiai „man nuobodu“ reiškia tik viena: vaikui reikia kelių minučių, kad vaizduotė įsijungtų pati.
