38 kilogramai. Tiek svėrė monetos pirmoje amforoje.

Prancūzijos šiaurės rytuose, nedideliame Senono kaime, Nacionalinis prevencinės archeologijos institutas (INRAP) kasinėjo romėnų laikų gyvenvietę. Prevencinė archeologija — kasinėjimai, atliekami prieš statybas, kad tai, kas po žeme, būtų ištirta, o ne sunaikinta ekskavatoriaus. Po vieno namo grindimis rado tris amforas — molinius indus — specialiai iškastose duobėse. Dvi iš jų buvo pilnos monetų; trečioji — tuščia, ir tai atskira istorija.

Bendras kiekis galėjo viršyti 40 tūkst. Bet archeologams svarbiausia ne skaičius, o tai, kaip indai stovėjo.

Kiek ten buvo

Numizmatas Vincent Geneviève, tyrinėjantis radinį, skaičiuoja: pirmoje amforoje apie 38 kg monetų — maždaug 23–24 tūkst. vienetų. Antra svėrė apie 50 kg ir, sprendžiant pagal monetas, ištrauktas iš jos sudužusio kaklelio, talpino 18–19 tūkst.

Trečioji amfora buvo tuščia. Duobėje, kur ji kadaise stovėjo, liko trys monetos. Indą kažkas išnešė dar senovėje — kas ir kada, nežinoma. Galbūt patys savininkai, galbūt tie, kas atėjo po jų. Trys likusios monetos — vienintelis liudijimas, kad duobėje kažkas buvo.

Skaičiai apytiksliai: monetos sulipusios, dalis sudužusios, o svoris priklauso nuo nominalo. Bet net su paklaida tai viena didžiausių vieno namo „sąskaitų”, kokias archeologai matė šiame regione.

Apie radinį rašė The Daily Galaxy.

Kodėl tai ne lobis

Monetų lobiai paprastai siejami su pavojaus laikais: žmonės užkasa pinigus, kai artėja kariuomenė ar maras, ir nebegrįžta. Senone vaizdas kitas.

Amforos stovėjo gyvenamojoje namo dalyje, ne atskiroje slėptuvėje. Jų kakleliai buvo viename lygyje su grindimis — tai yra, indai turėjo likti pasiekiami kasdien. Prie dviejų amforų kraštų archeologai rado prilipusių monetų: žmonės jas dėjo jau po to, kai indai buvo įkasti, bet prieš galutinai užverčiant duobes.

Kitaip tariant, tai ne paslėpti ir pamiršti pinigai. Tai taupyklė grindyse, kurią savininkai papildydavo ir, tikėtina, iš kurios imdavo. Ilgalaikis santaupų laikymas namuose — toks, anot pranešimo, tikėtinas šių amforų tikslas, kur kas proziškesnis už lobį.

Kada ir kieno

Monetos, tikėtina, buvo paslėptos 280–310 m. e. m. — netrukus po Galų imperijos žlugimo. Galų imperija — nuo Romos atskilusi valstybė, 260–274 m. valdžiusi Galiją ir gretimas žemes, kol imperatorius Aurelianas jas susigrąžino.

Tarp monetų yra su Viktorino, Tetriko I ir Tetriko II — Galų imperijos valdovų — portretais. Tai žmonės, kurių valdžia truko kelerius metus ir kurių vardus šiandien žino tik istorikai; monetos su jų veidais Senone gulėjo ilgiau, nei egzistavo pati jų valstybė. Tai leidžia suprasti, kokie pinigai regione buvo apyvartoje politinių permainų metu: valdžia pasikeitė, o monetos su senųjų valdovų veidais toliau vaikščiojo iš rankų į rankas. Pinigams, kaip matyti, buvo nesvarbu, kieno veidas ant jų — svarbu, kad juos priimtų turguje.

O vis dėlto gyvenvietė ilgai neišsilaikė. IV a. pradžioje ją sunaikino gaisras. Vėliau ji buvo atstatyta, bet kitas gaisras galiausiai privertė žmones išeiti. Dvi amforos liko po grindimis beveik 1750 metų. Kas jas įkasė, pasiimti nebegrįžo — ar nebegalėjo.

Kuo šis radinys skiriasi

Šiame rajone jau žinoma apie 30 kitų romėnų monetų lobių. Bet, kaip teigiama oficialiame pranešime, tik nedaugelis jų taip detaliai parodo, kur ir kaip pinigai buvo laikomi — ne tik kad buvo užkasti, bet ir kaip jais naudojosi.

Namas, kuriame rastos amforos, priklausė didesnei gyvenvietei su akmeniniais pastatais, rūsiais, dirbtuvėmis su krosnimis ir grindų šildymo sistemomis. Netoliese stovėjo romėnų įtvirtinimas, kuris, tikėtina, ir buvo gyvenvietės ekonomikos variklis. Tai nebuvo skurdus kaimas — ir 40 tūkst. monetų po vieno namo grindimis tą patvirtina.

Kas buvo žmonės, kurie dvi amforas pripildė monetų ir nebegrįžo jų pasiimti — neaišku. Kaip ir tai, kas išnešė trečiąją.