Įsivaizduokite lobį, kurio vieta žinoma iki kelių šimtų metrų tikslumu, kuris nufotografuotas ir aprašytas, – ir vis tiek beveik trisdešimt metų niekas jo nepaėmė. Tokia yra japonų povandeninio laivo I-52 istorija. Jo triume, Atlanto vandenyno dugne, guli apie dvi tonas aukso.
Kodėl taip nutiko, paaiškina trys dalykai: gylis, pinigai ir žmonės, kurie liko laive.
Kelionė, kuri baigėsi pusiaukelėje
I-52 buvo vienas didžiausių savo laiko povandeninių laivų. 1944 m. pavasarį jis išplaukė iš Japonijos ilgam ir slaptam reisui: per Singapūrą, Indijos vandenyną ir aplink Gerosios Vilties kyšulį jis turėjo pasiekti Vokietijos okupuotą Prancūzijos pakrantę.
Laivas gabeno apie 300 tonų strateginių žaliavų – alavo, molibdeno, volframo ir kaučiuko. Be jų, triume buvo daugiau nei dvi tonos aukso (dažniausiai minimas skaičius – 2 metrinės tonos, arba 4 409 svarai). Auksu Japonija turėjo atsiskaityti už vokiškas technologijas.
Į Europą I-52 taip ir neatplaukė. 1944 m. birželio pabaigoje, naktį į vakarus nuo Žaliojo Kyšulio salų, jį radaru aptiko lėktuvas, pakilęs nuo JAV lėktuvnešio „Bogue“. Laivas nuskendo greitai. Žuvo apie 109 žmonės – įgula ir keliolika keleivių inžinierių. Lėktuvo nuleisti hidroakustiniai plūdurai užrašė garsus, kurie vėliau tapo šios istorijos dalimi.
Paieška, kuriai pritrūko kuro
Apie I-52 dešimtmečius beveik nekalbėta. 1990 m. amerikiečių jūrų istorijos tyrėjas Paulas Tidwellas JAV nacionaliniame archyve aptiko išslaptintus dokumentus apie laivą ir jo krovinį. Jis ėmė planuoti paiešką.
1995 m. balandžio 12 d. iš Barbadoso išplaukė rusų tyrimų laivas „Yuzhmorgeologiya“ su JAV ir Rusijos specialistų komanda. Pirmosios dvi savaitės buvo bevaisės: pagal karinio laivyno užfiksuotas koordinates pažymėtame rajone sonaras nieko nerado.
Lūžis įvyko, kai navigacijos specialistas Davidas Jourdanas iš įmonės „Meridian Sciences“ (dabar „Nauticos“) iš naujo apskaičiavo tuometinių laivų maršrutus. Pagal jo rezultatus tikėtina nuskendimo vieta buvo daugiau nei 16 km nuo oficialiųjų koordinačių. Kuro jau buvo likę nedaug, todėl naujajame rajone ieškota skubiai.
Paieškai naudota rusiška įranga: šoninio skenavimo sonaras, kurį laivas vilko giliai po savimi, ir nuotoliniu būdu valdomas aparatas su vaizdo bei fotokameromis. Sonaras dirbo dviem režimais – žemesniu dažniu dideliems plotams apžvelgti ir aukštesniu, kai reikėjo detalaus vaizdo.
Gegužės 2 d. šoninio skenavimo sonaras parodė taikinį su nuolaužų lauku. Kitą dieną detalus vaizdas atskleidė korpusą ir vairinę. Laivas gulėjo daugiau nei 5 200 metrų gylyje – maždaug pusantro kilometro giliau nei „Titanikas“. Tokiame gylyje slėgis artėja prie 550 atmosferų.
Kodėl auksas vis dar dugne
Pirmoji kliūtis – technika. Po kelių kilometrų vandens stulpu nuleisti kamerą yra viena, o atidaryti suniokotą triumą ir saugiai iškelti tonas krovinio – visai kita. Tidwellas savo radinį vadino asmeniniu Everestu. Jis tikėjosi, kad kada nors pavyks atlikti giliausią komercinį krovinio iškėlimą istorijoje. Iki šiol tai niekam nepavyko, o I-52 lobis tebėra vienas garsiausių neiškeltų povandeninių lobių pasaulyje.
Antroji kliūtis – pinigai. Tokia operacija kainuotų milijonus, o jos sėkmė negarantuota. Investuotojai, rėmę ankstesnius bandymus, aukso negavo.
Trečioji kliūtis – svarbiausia. I-52 nėra tik krovininis konteineris. Su juo nuskendo per šimtą žmonių, todėl tai yra karo kapas. Tokioms vietoms tarptautinėje praktikoje taikoma ypatinga pagarba, o valstybinių laivų nuolaužos paprastai laikomos jas valdžiusios šalies nuosavybe. Japonijos vyriausybė jau 1995 m. buvo užsiminusi, kad gali prieštarauti iškėlimui. Pats Tidwellas yra sakęs, kad nuolaužą norėtų trikdyti kuo mažiau, o vėliau Japonijoje susitiko su kai kuriais žuvusiųjų artimaisiais.
Taigi klausimas „kodėl niekas neiškelia“ turi ne vien inžinerinį atsakymą. Net jei technika leistų, liktų klausimas, ar tai apskritai etiška.
Ką ši istorija reiškia mums
Pirma, ji gerai parodo, kaip daug lemia skaičiavimai. Laivą rado ne laimė, o kruopščiai perskaičiuoti kelių dešimtmečių senumo maršrutai. Tas pats principas šiandien naudojamas ieškant dingusių lėktuvų ar laivų.
Antra, ji primena, kad giliausia vandenyno dalis tebėra sunkiai pasiekiama. Didžioji dalis vandenyno dugno vis dar nėra detaliai ištirta, o 5 km gylis inžinieriams lieka rimtu iššūkiu.
Trečia, ji kelia klausimą, kuris aktualus ir Baltijos jūroje, kur guli daugybė nuskendusių laivų: kada nuolauža yra istorinis paminklas ar kapas, o kada – lobis? Jei kada nors teks rinktis, ar verta jas tyrinėti, verta prisiminti I-52. Kartais vertingiausia, ką galima iškelti iš gelmių, yra ne auksas, o istorija.
