Žemė sukasi apie savo ašį, o ta ašis nėra visiškai nejudri. Jos polius per metus nuklysta kelis metrus – tai natūralus planetos „siūbavimas“. Tačiau 2023 metais mokslininkai paskelbė, kad prie šio judėjimo pastebimai prisidėjome ir mes. Ne raketomis ir ne bombomis, o paprasčiausiais vandens siurbliais.
Pasirodo, žmonės per 17 metų išsiurbė tiek požeminio vandens, kad Žemės sukimosi polius pasislinko beveik 80 centimetrų.
Kaip vanduo gali pasukti planetą
Įsivaizduokite besisukantį vilkelį. Jei ant jo vieno krašto užklijuotumėte plastilino gabalėlį, vilkelis pradėtų suktis šiek tiek kitaip. Žemė elgiasi panašiai: kai masė persiskirsto jos paviršiuje, keičiasi ir tai, kaip planeta sukasi.
Kad vanduo gali paveikti Žemės sukimąsi, 2016 metais parodė NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos mokslininkas Surendra Adhikari. Naujasis tyrimas žengė toliau ir apskaičiavo, koks yra būtent požeminio vandens indėlis.
Kai ūkininkai ir miestai siurbia vandenį iš gilių vandeningųjų sluoksnių, jis nelieka toje pačioje vietoje. Vanduo laistomas, išgaruoja, nuteka upėmis ir galiausiai atsiduria vandenyne. Taip milžiniška masė iš sausumos gelmių persikelia į jūras visame pasaulyje.
Ką tiksliai apskaičiavo
Tyrimą, paskelbtą žurnale „Geophysical Research Letters“, atliko Seulo nacionalinio universiteto geofiziko Ki-Weono Seo vadovaujama komanda. Prie jo prisidėjo mokslininkai iš Pietų Korėjos, Australijos, Honkongo ir JAV.
Ankstesni klimato modeliai buvo įvertinę, kad 1993–2010 metais žmonės išsiurbė apie 2150 gigatonų požeminio vandens. Tai atitinka daugiau nei 6 milimetrus pasaulio vandenyno lygio kilimo. Tačiau patikrinti šį skaičių tiesiogiai buvo sunku.
Mokslininkai pasirinko netikėtą patikros būdą – Žemės poliaus judėjimą. Pirmiausia jie sumodeliavo, kaip polių turėtų paslinkti tirpstantys ledynai ir ledo skydai. Modelis nesutapo su tikrais stebėjimais. Tada jie pridėjo įvairius požeminio vandens scenarijus.
Tik tada, kai į modelį buvo įtrauktos tos pačios 2150 gigatonų, apskaičiuotas poliaus judėjimas sutapo su išmatuotu. Be požeminio vandens modelis klydo apie 78,5 centimetro, arba maždaug 4,3 centimetro per metus.
Pasak K.-W. Seo, iš visų su klimatu susijusių priežasčių požeminio vandens persiskirstymas daro didžiausią poveikį sukimosi poliaus dreifui.
Ne visos vietos vienodai „stumia“ ašį. Tyrėjai nustatė, kad stipriausią poveikį turi vidutinėse platumose perkeltas vanduo. Būtent ten ir vyko didžiausi pokyčiai – vakarinėje Šiaurės Amerikos dalyje ir šiaurės vakarų Indijoje, kur intensyviai drėkinami ūkiai.
Tai svarbu, nes poliaus judėjimas tampa savotišku planetos masto svarstyklių rodmeniu. Jis leidžia patikrinti, kiek vandens iš tikrųjų iškeliavo iš sausumos į vandenynus.
Ar dėl to pasikeis metų laikai
Ne. Polius natūraliai per metus pasislenka keliais metrais, todėl 80 centimetrų per 17 metų sezonų nepakeis. Tyrėjų teigimu, kasdienei mūsų patirčiai tai neturi jokio pastebimo poveikio.
Ilgesnėje perspektyvoje, geologiniais laiko masteliais, poliaus judėjimas gali turėti įtakos klimatui. Tačiau tai tūkstantmečių klausimas, ne dešimtmečių.
Svarbiau yra kitas tyrimo rezultatas. K.-W. Seo atvirai pripažino, kad jį sunerimti verčia tai, jog požeminio vandens siurbimas yra dar vienas jūros lygio kilimo šaltinis. Be to, analizė apima tik laikotarpį iki 2010 metų, todėl tikėtina, kad procesas tęsiasi ir dabar.
Kyla klausimas, kaip toks nedidelis poslinkis apskritai pastebimas. Žemės sukimosi polius nėra pažymėtas jokiu stulpu. Jo padėtis nustatoma labai tiksliais astronominiais ir palydoviniais matavimais – stebint tolimus kosminius radijo šaltinius ir palydovų orbitas. Tokie duomenys kaupiami jau daugiau nei šimtmetį, todėl mokslininkai gali palyginti, kaip polius judėjo skirtingais laikotarpiais.
Tai atveria įdomią galimybę. Pasak tyrėjų, XIX amžiaus pabaigos poliaus judėjimo įrašai galėtų padėti atkurti, kaip keitėsi vandens atsargos žemynuose per pastaruosius šimtą metų. Kitaip tariant, seni astronomų užrašai gali tapti hidrologijos archyvu.
Ką tai reiškia jums
Ši istorija gražiai parodo, kokio masto tapo žmonijos veikla. Atskiras gręžinys sode ar ūkyje atrodo nereikšmingas, bet milijonai jų kartu sugeba pastebimai pakeisti visos planetos sukimąsi.
Lietuvai tai ypač aktualu ir dėl kitos priežasties, nes beveik visas mūsų geriamasis vanduo yra požeminis. Nors pas mus išteklių pakanka, tausojant vandenį laimime visi: mažiau elektros siurbimui, mažiau apkrovos vandeningiesiems sluoksniams.
Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra priežastis nerimauti dėl planetos stabilumo. Tai priežastis atidžiau skaičiuoti vandenį. Mokslininkai sako, kad sulėtinus požeminio vandens išsekimą poliaus dreifas galėtų pasikeisti, bet tik tuo atveju, jei tai būtų daroma nuosekliai dešimtmečius. Kitaip tariant, ašį pastūmėme netyčia, o grąžinti ją į senąją vėžę galėtume tik labai kantriai.
