
Didžioji Gizos piramidė, pastatyta apie 2560 m. pr. Kr. faraonui Cheopsui, pagal įprastą versiją sudėta iš iškirstų kalkakmenio blokų. Įvairiais skaičiavimais, jų yra apie 2,3 mln. Jei statyba truko ne ilgiau kaip tris dešimtmečius, vidutiniškai kasdien reikėjo pastatyti apie 210 blokų (tai mūsų aritmetika, o ne tyrimo išvada).
Dėl tokių skaičių kartkartėmis iš naujo keliama kita hipotezė: gal bent dalis blokų buvo ne atvežti, o išlieti vietoje?
Geopolimeras – dirbtinė į akmenį panaši medžiaga, gaunama sumaišius mineralus su šarmine medžiaga.
Kaip atsirado teorija
Šią idėją 1970-aisiais pasiūlė prancūzų chemikas Josephas Davidovitsas. Jo manymu, kalkakmenio miltai buvo maišomi su diatomitu (nuosėdine uoliena iš mikroskopinių dumblių griaučių), moliu, natronu (natrio karbonatu) ir kalkėmis, o masė pilama į medines formas. Kiti mokslininkai, nagrinėję tą pačią medžiagą, maišymo požymių nerado: jų išvadose mėginiai buvo tiesiog akmens ar skiedinio gabalėliai.

Pagal šią versiją, minkštas kalkakmenis buvo kasamas drėgnoje pietinėje Gizos plynaukštės pusėje, ištirpinamas Nilo vandens pripildytuose baseinuose iki skystos košės ir perkeliamas į formas. Davidovitso komanda yra išbandžiusi šį metodą ir, pasak spaudos pranešimų, per dešimt dienų pagamino didelį kalkakmenio bloką. Teorijos šalininkai taip pat nurodo, kad akmenų tankis skiriasi: apačioje jis didesnis, o viršuje pastebimi burbuliukai, panašūs į senų betono blokų.
Kodėl idėja sugrįžo
Namiūro universiteto Belgijoje branduolinės fizikos profesorius Guy Demortier 2004 m. žurnale „Nuclear Instruments and Methods in Physics Research B“ paskelbė straipsnį, kuriame taikė PIXE, PIGE ir branduolinio magnetinio rezonanso metodus Cheopso piramidės mūro medžiagai. Jo išvada: mūras buvo suformuotas liejimo būdu. Pagal pranešimus apie jo darbą, medžiaga yra 85–92 % kalkakmenio.
Panašią išvadą 2006 m. gruodį paskelbė JAV Drexelio universiteto medžiagotyrininkų grupė recenzuojamame straipsnyje: apdailos akmenys ir, tikėtina, viršutinės piramidės dalys išlieti iš kalkakmenio betono. Jų aprašytos savybės buvo neįprastos natūraliam kalkakmeniui: didelis vandens kiekis, amorfinės (neturinčios taisyklingos atomų sandaros) cementuojančios fazės, viename mėginyje – nanometrinio dydžio silicio dioksido rutuliukai. Tačiau patys autoriai pabrėžė, kad piramidžių statybos paslaptis toli gražu neišspręsta. 2008 m. Masačusetso technologijos instituto (MIT) kursas teoriją išbandė su mažu piramidės modeliu, o vienas jo dėstytojų pasakė laikantis nuomonės, kad statytojai greičiausiai dalį blokų iškirto, o dalį išliejo. Anot to paties dėstytojo, tokia idėja tiek kontroversiška, kad sunku gauti finansavimą ir praeiti recenzavimą.
Ką atsako archeologai
Egiptologai šią teoriją iki šiol atmeta. Jų argumentai tokie:
- kalkakmenio karjerai prie Gizos ir Turos, Nilo vandens kelias ir statybos rampos tinka įprastam paaiškinimui;
- 2013 m. Raudonosios jūros pakrantėje, Vadi el Džarfe, rasti papirusai laikomi seniausiais žinomais statybininkų užrašais. Juose aprašomas kalkakmenio blokų gabenimas į Gizą;
- betonui reikėtų milžiniško kalkių ir kuro kiekio, o darbo jėgos Egiptas turėjo pakankamai.
Teorijos šalininkai atsako, kad įrodymui trūksta didesnių mėginių, o prieiga prie piramidės akmenų ribota. Jie taip pat kelia klausimus tradicinei versijai: kodėl kai kurie blokai suderinti taip tiksliai, kad tarp jų neįlenda net plaukas, ir kodėl Gizos plynaukštėje, kur turėjo būti iškirsta milijonai tonų akmens, nėra rasta nė vieno vario kalto. Tai teorijos šalininkų argumentai, o ne įrodymai: egiptologai pasikliauja aukščiau minėtais karjerų ir užrašų duomenimis. Taigi dviejų pusių argumentai lieka skirtingose plokštumose: viena remiasi cheminių tyrimų rezultatais, kita – archeologiniais radiniais.

Kodėl antraštė nesutampa su išvada
Daug antraščių skelbė, kad Cheopso piramidė „negalėjo būti“ pastatyta iš akmens. Tai stipresnis teiginys nei pats tyrimas. Net teorijos šalininkai kalba apie „galėjo“, o dalis jų pripažįsta mišrų būdą: vieni blokai iškirsti, kiti išlieti. Be to, ir kita pusė turi neatsakytų klausimų, pavyzdžiui, kaip į aukštį buvo pakelta 70 tonų sverianti granito plokštė, kuri piramidėje yra apytiksliai pusiaukelėje.
Šiame ginče svarbiau už nuomonę yra mėginiai. Kol kas kelios grupės naudojo skirtingus metodus ir skirtingus akmens gabalėlius, o jų išvados nesutampa. Tokiais atvejais mokslas paprastai laukia nepriklausomų patikrinimų ir daugiau mėginių, o ne vieno profesoriaus žodžio.
Šaltiniai: G. Demortier, PIXE, PIGE and NMR study of the masonry of the pyramid of Cheops at Giza, 2004; MIT News apie 2008 m. kursą; Nacionalinio mokslo fondo (NSF) pranešimas apie Drexelio grupės darbą.





