Kaliningrado srityje, vos už kelių dešimčių kilometrų nuo Lietuvos sienos, archeologai rado lobį, kuris keliauja per pusę pasaulio ir per dvylika šimtmečių. Žemėje gulėjo 59 sidabrinės arabiškos monetos – dirhamai. Didžioji jų dalis nukaldinta Bagdade, tuo metu vienos galingiausių pasaulio imperijų sostinėje.
Radinį pristatė Rusijos mokslų akademijos Archeologijos institutas. Lobis aptiktas 2026 metų gegužę kasinėjant senąsias gyvenvietes netoli Aistmarių, o 2026 metų liepą apie jį paskelbta viešai.
Kas tiksliai rasta
Lobyje yra 29 sveikos monetos ir 30 monetų fragmentų. Viena moneta nukaldinta valdant paskutiniam Omejadų dinastijos kalifui, visos kitos – jau Abasidų kalifatui, kuris valdžią perėmė 750 metais.
Monetų amžius – nuo 746 iki 815 metų. Iš sveikų dirhamų net 25 pagaminti Madinat al Salame. Taip tuomet vadintas Bagdadas – „Taikos miestas“, dabartinio Irako sostinė. Kitos monetos atkeliavo iš Basros ir Nišapūro, esančio dabartiniame Irane.
Tarp išsamiau aprašytų monetų yra dirhamas, nukaldintas valdant kalifui al Mahdžiui 777–778 metais, moneta iš legendinio Harūno al Rašydo laikų, datuojama 808–809 metais, ir dirhamas iš jo sūnaus al Amino valdymo 809–810 metais. Harūnas al Rašydas – tas pats valdovas, kurio dvaras įamžintas „Tūkstantis ir viena naktis“ pasakose.
Kaip arabų sidabras pateko prie Baltijos
Klausimas logiškas: ką Bagdado monetos veikė prūsų žemėse, už kelių tūkstančių kilometrų? Atsakymas – prekyba. VIII–X amžiuje arabų dirhamai buvo vienas pagrindinių sidabro šaltinių visoje Rytų ir Šiaurės Europoje. Jie keliavo upių keliais per Volgos regioną, chazarų ir Rusios žemes, o vėliau pasiekdavo Baltijos jūros pakrantes ir Skandinaviją.
Monetos čia ne visada buvo naudojamos kaip pinigai įprasta prasme. Dažnai jos buvo vertinamos pagal svorį – kaip grynas sidabras. Būtent todėl lobiuose randama tiek daug monetų fragmentų: jas karpydavo, kad gautų reikiamą sidabro kiekį sandoriui. Iš dirhamų taip pat liedavo papuošalus.
Ką baltų gentys galėjo pasiūlyti mainais? Istorikai dažniausiai mini gintarą, kailius, vašką ir medų – prekes, kurių ypač trūko pietų kraštuose.
Bagdadas – to meto pasaulio centras
Kad suprastume, iš kur atkeliavo šios monetos, verta prisiminti, kas buvo Bagdadas VIII–IX amžiuje. Miestas įkurtas 762 metais kaip nauja Abasidų sostinė ir per kelis dešimtmečius tapo vienu didžiausių pasaulio miestų. Čia veikė garsieji Išminties namai, kuriuose buvo verčiami graikų filosofų ir gydytojų veikalai, plėtojama matematika, astronomija, medicina.
Kalifato pinigų kalyklos veikė dešimtyse miestų, tačiau Bagdado kalykla buvo viena svarbiausių. Kiekvienoje monetoje buvo nurodomi kaldinimo metai pagal islamo kalendorių ir vieta, todėl šiandien archeologai gali stebėtinai tiksliai atsekti jų kelionę.
Retas radinys regione
Kaliningrado srityje tai tik trečias rastas rytietiškų monetų lobis. Viename ankstesnių buvo daugiau nei 330 dirhamų, kitame – apie 150 monetų, jos aptiktos netoli Karaliaučiaus 1945 metais.
Šįkart lobis rastas gyvenvietėje, kurioje archeologai rado ir puodų šukių bei kitų radinių, siejamų su prūsų materialine kultūra. Tai leidžia tyrėjams tiksliau suprasti, kas ir kada slėpė sidabrą, o ne tik konstatuoti, kad monetos atkeliavo iš toli.
Aistmarės – lietuviams žinomas pavadinimas – yra didelė lagūna tarp Sembos pusiasalio ir Lenkijos pakrantės. Ankstyvaisiais viduramžiais jos krantuose gyveno prūsų gentys, kalbinių ir kultūrinių ryšių siejamos su lietuvių protėviais. Upės ir lagūnos jiems buvo natūralūs prekybos keliai, kuriais gintaras keliaudavo į pietus ir rytus, o sidabras – atgal.
Kodėl lobiai buvo slepiami
Senovėje bankų nebuvo, todėl brangenybes dažnai užkasdavo žemėje. Tai darydavo artėjant pavojui, išvykstant ilgam laikui ar tiesiog saugant santaupas. Jei savininkas negrįždavo, lobis likdavo žemėje šimtmečiams.
Kiekvienas toks radinys archeologams yra tarsi laiko kapsulė. Monetos turi užrašus su kaldinimo vieta ir metais, todėl iš jų galima nustatyti, kokiais keliais keliavo prekės ir kaip greitai sidabras pasiekdavo tolimus kraštus. Šiuo atveju jauniausia moneta nukaldinta 815 metais, vadinasi, lobis paslėptas ne anksčiau.
Archeologams ypač svarbu, kad monetos rastos tyrinėjant gyvenvietę, o ne atsitiktinai, pavyzdžiui, ariant lauką ar ieškant metalo detektoriumi. Tokiu atveju išsaugomas visas radinio kontekstas: gylis, sluoksnis, šalia gulėję daiktai. Būtent tai leidžia tyrėjams pasakyti daug daugiau nei vien monetų skaičius.
Ryšys su Lietuva
Dirhamų randama ir kitose Baltijos jūros pakrantėse. Didžiausi tokių monetų lobiai aptikti Gotlando saloje Švedijoje, nemažai jų rasta ir dabartinėje Lenkijoje bei Latvijoje. Naujasis radinys dar kartą primena, kad ankstyvaisiais viduramžiais mūsų regionas nebuvo nuošalus užkampis. Jis buvo prekybos tinklo, siekusio Bagdadą, Basrą ir Vidurinę Aziją, dalis.
Įdomu ir tai, kad tokie lobiai dažnai padeda datuoti visą gyvenvietę. Jei sluoksnyje, kuriame gulėjo monetos, randama ir buities daiktų, galima spręsti, kada toje vietoje gyveno žmonės, su kuo jie prekiavo ir kaip gyveno.
Tyrėjai lobį dar tirs: bus nustatyta tiksli kiekvienos monetos kilmė, sidabro sudėtis ir galbūt paaiškės, kodėl jis taip ir liko neatkastas daugiau nei tūkstantį metų.
