Visas auksas, kurį žmonija kada nors iškasė, tilptų į kubą, kurio kiekviena briauna – maždaug 22 metrai. Pasaulio aukso tarybos duomenimis, iki 2023 metų pabaigos iš viso buvo išgauta apie 212 tūkstančių tonų šio metalo. Tai atrodo daug, kol nesužinome, kiek aukso slypi po mūsų kojomis.
Geologo Bernardo Woodo skaičiavimais, Žemės branduolyje turėtų būti apie 1,6 kvadrilijono tonų aukso. Tai skaičius su penkiolika nulių. Jo užtektų visam planetos paviršiui padengti maždaug pusės metro storio aukso sluoksniu.
Kodėl auksas nugrimzdo į gelmes
Kad suprastume, kaip tiek aukso atsidūrė planetos centre, reikia grįžti į laikus, kai Žemė dar tik formavosi. Prieš 4,5 milijardo metų ji gimė iš daugybės mažesnių kūnų, kurie dešimtis milijonų metų susidurinėjo ir jungėsi tarpusavyje.
Jauna Žemė buvo karšta, didelė jos dalis – išsilydžiusi. Tokiomis sąlygomis sunkieji elementai grimzdo gilyn, o lengvesni kilo į paviršių. Geležis susitelkė centre ir suformavo branduolį.
Auksas priklauso vadinamiesiems siderofiliniams elementams – tiems, kurie „mėgsta“ geležį. Jis lengvai jungiasi su ja, todėl kartu su geležimi nugrimzdo į branduolį. Tas pats nutiko platinai, paladžiui, ruteniui ir kitiems brangiesiems metalams. Pasak to paties tyrėjo, branduolyje platinos turėtų būti dar daugiau nei aukso, maždaug šešis kartus, tačiau ji žmones žavi mažiau.
Mokslininkų vertinimu, branduolyje slypi daugiau nei 99 procentai viso Žemės aukso.
Iš kur tada auksas paviršiuje
Jei beveik visas auksas nugrimzdo, kaip paaiškinti, kad jo vis dėlto randama Žemės plutoje? Viena pagrindinių teorijų – vadinamasis vėlyvasis apnašas. Jau susiformavus branduoliui ir atvėsus plutai, į Žemę krito daugybė meteoritų. Jie atnešė naujo aukso, kuris jau nebegalėjo nugrimzti į gelmes.
Kitaip tariant, didelė dalis aukso, iš kurio pagaminti mūsų papuošalai ir centriniuose bankuose saugomi luitai, galėjo atkeliauti iš kosmoso. Be šio „kosminio lietaus“ auksas būtų dar retesnis ir brangesnis nei dabar.
Auksas sunkiasi į viršų
2025 metais Getingeno universiteto geochemikai paskelbė tyrimą, kuris šią istoriją dar labiau suintrigavo. Tirdami vulkanines uolienas iš Havajų, jie aptiko rutenio izotopų, būdingų branduoliui. Tai rodo, kad dalis brangiųjų metalų, įskaitant auksą, lėtai prasisunkia iš branduolio į mantiją, o vėliau su karšta magma gali pakilti iki paviršiaus.
Tyrėjų teigimu, ties branduolio ir mantijos riba susidaro milžiniški įkaitusios medžiagos srautai. Jie pakyla aukštyn ir sukuria vulkanines salas, tokias kaip Havajai. Taigi branduolys nėra visiškai uždaras, kaip manyta anksčiau, – jis po truputį „dalijasi“ savo turtais.
Auksas ir vandenynuose
Branduolys – ne vienintelė vieta, kur slypi neprieinamas auksas. JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos duomenimis, vandenynuose ištirpę apie 20 milijonų tonų aukso. Tai šimtą kartų daugiau, nei žmonija iškasė per visą istoriją. Tačiau ir šis lobis praktiškai nepasiekiamas: viename grame aukso slypi maždaug šimtas milijonų tonų jūros vandens. Išgauti jį kainuotų gerokai brangiau, nei jis vertas.
Kodėl auksas apskritai toks vertinamas? Viena svarbiausių priežasčių – jo chemija. Auksas beveik nereaguoja su deguonimi ir vandeniu, todėl nerūdija ir neblunka. Tūkstančių metų senumo auksiniai dirbiniai iš kapų iškeliami tokie pat blizgantys, kokie buvo palaidoti.
Kodėl jo niekada neiškasime
Branduolio riba yra maždaug 2 900 kilometrų gylyje. Palyginimui: giliausias kada nors žmogaus išgręžtas gręžinys – Kolos supergilusis gręžinys Rusijos šiaurėje – 1989 metais pasiekė 12 262 metrų gylį. Tai mažiau nei pusė procento atstumo iki branduolio.
Gręžiant jau tame gylyje temperatūra siekė apie 180 laipsnių Celsijaus, o uolienos dėl karščio ir slėgio elgėsi beveik kaip plastiška masė. Branduolio išorinėje dalyje temperatūra siekia tūkstančius laipsnių, o slėgis – milijonus kartų didesnis nei paviršiuje.
Be to, auksas branduolyje nėra telkinių ar gyslų pavidalu. Jis išsibarstęs geležies ir nikelio lydinyje: vienam milijonui dalių branduolio medžiagos tenka maždaug viena aukso dalis. Net jei kažkaip pavyktų ten nusileisti, išgauti tokį išsklaidytą metalą būtų neįmanoma.
Kai kurie mokslininkai svarsto, kad ateityje brangiųjų metalų gali būti išgaunama ne iš Žemės, o iš asteroidų. Kai kuriuose metaliniuose asteroiduose, manoma, yra daug geležies, nikelio ir platinos grupės metalų. Tačiau tokie projektai kol kas lieka tik teorijoje ir ateities planuose.
Lobis, kuris lieka paslaptimi
Tai vienas iš tų mokslo faktų, kurie skamba kaip pasaka, bet remiasi kruopščiais skaičiavimais. Šis milžiniškas aukso kiekis niekada nepateks į rinką ir nesumažins aukso kainos. Tačiau jis padeda mokslininkams suprasti, kaip formavosi mūsų planeta, kodėl kai kurių metalų paviršiuje tiek mažai ir kaip glaudžiai Žemės gelmės susijusios su tuo, kas vyksta paviršiuje.
Kitą kartą žiūrėdami į aukso žiedą, prisiminkite: tas metalas galėjo atkeliauti su meteoritu prieš kelis milijardus metų arba pakilti iš gelmių su vulkano magma. O didžioji dalis jo „brolių“ tebeguli ten, kur žmogus niekada nenuklys – beveik trijų tūkstančių kilometrų gylyje po mūsų kojomis.
