Tėvų susirinkimas baigiasi, visi mandagiai išsiskirsto, o mokytojas lieka klasėje su nepasakytomis mintimis. Ne todėl, kad slepia, o todėl, kad kai kurių dalykų tiesiog nedera pasakyti garsiai, prie visų, apie konkretų vaiką.
Bet daugelis mokytojų pripažįsta tą patį – yra keli dalykai, kuriuos jie labai norėtų, kad tėvai išgirstų. Štai kas dažniausiai lieka tarp eilučių.
„Jūsų vaikas prie manęs kitoks nei prie jūsų”
Tai turbūt dažniausia nepasakyta mintis. Vaikas namuose ir vaikas klasėje kartais atrodo kaip du skirtingi žmonės.
Ramus namų vaikas gali būti klasės lyderis triukšmadarys. Drąsus namie – užsisklendęs pamokoje. Mokytojas tai mato kasdien, bet žino, kad tėvams tai išgirsti nelengva, todėl dažnai švelnina.
Tai nereiškia, kad tėvai blogai pažįsta savo vaiką. Tiesiog vaikas skirtingose aplinkose būna skirtingas – ir abu vaizdai tikri.
„Ne pažymys svarbiausia”
Per susirinkimus tėvai dažniausiai klausia apie pažymius. Mokytojas atsako, bet viduje dažnai galvoja apie visai ką kita.
Ar vaikas turi draugų? Ar jis nebijo suklysti? Ar jam smalsu? Ar jis moka pralaimėti ir bandyti iš naujo? Būtent šie dalykai lemia, kaip vaikui seksis gyvenime – kur kas labiau nei aštuntukas ar devintukas.
Tačiau pasakyti „nustokite tiek galvoti apie pažymius” susirinkime būtų nemandagu. Todėl mokytojas tyli, nors labai to norėtų.
„Man reikia jūsų pagalbos, ne jūsų priešiškumo”
Mokytojas ir tėvai lengvai atsiduria priešingose barikadų pusėse. Bet mokytojui to reikia mažiausiai.
Trisdešimt vaikų klasėje, kiekvienas su savo istorija, poreikiais ir nuotaikomis. Vienas mokytojas fiziškai negali kiekvienam skirti tiek dėmesio, kiek skiria tėvai vienam vaikui namuose. Todėl tėvų pagalba – ne kišimasis, o būtinybė.
Kai tėvai ir mokytojas dirba kartu, laimi vaikas. Kai kariauja – vaikas atsiduria per vidurį ir pralaimi visada.
„Aš irgi žmogus”
Tai skamba paprastai, bet dažnai pamirštama. Mokytojas taip pat pavargsta, taip pat turi sunkių dienų, taip pat išgyvena dėl vaikų.
Vėlai vakare rašomi darbai, savaitgaliais ruošiamos pamokos, nuolatinis emocinis krūvis. Piktas laiškas vidurnaktį ar viešas priekaištas grupėje pataiko į gyvą žmogų, ne į funkciją.
Daugumai mokytojų nereikia liaupsių – užtenka paprasto supratimo, kad jie stengiasi, net kai kažkas nepavyksta.
„Aš pastebiu daugiau, nei pasakoju”
Mokytojas mato, kai vaikas ateina nevalgęs. Kai jis liūdnas be priežasties. Kai namuose kažkas negerai.
Ne apie viską jis prabyla, nes ne visada tai jo vieta ar laikas. Bet dažnai mokytojas žino apie vaiką daugiau, nei tėvai įtaria, ir tyliai tuo rūpinasi.
Todėl, jei mokytojas atsargiai užsimena apie kažką neįprasto, verta įsiklausyti. Tai gali būti ne priekaištas, o ištiesta ranka.
Ką su visu tuo daryti
Nereikia nieko dramatiško. Užtenka į mokytoją žiūrėti kaip į sąjungininką, ne kaip į vaiko vertintoją.
Paklauskite ne tik „koks pažymys”, bet ir „kaip jam sekasi su draugais”. Padėkokite, kai verta. Išgirskite, kai atsargiai perspėja. Šie maži dalykai keičia viską – ir vaikui, ir tam žmogui priešais, kuris kasdien praleidžia su juo pusę dienos.
