Namibijoje ir Botsvanoje liūtus bei hienas stebintys mokslininkai, naudodami GPS antkaklius, patikrino seniai gyvavusią mintį apie tai, kas kam vadovauja. Rezultatai buvo ne tokie įspūdingi, kaip bylojo mitas. Liūtų patinai dažnai artėdavo prie hienų, o šios paprastai pasitraukdavo. Maisto grobimas hienoms buvo retas reiškinys. Šie duomenys kelia sudėtingesnį klausimą apie plėšrūnų elgesį: kiek to, kas gamtoje atrodo akivaizdu, iš tiesų yra klaidinga?
Ką atskleidė liūtų ir hienų tyrimas
GPS antkakliais stebint 17 liūtų ir 14 hienų Namibijoje bei Botsvanoje, nustatyta, kad įprastas įsivaizdavimas, jog hienos nuolat vagia grobį iš liūtų, buvo perdėtas.
Per tūkstančius užfiksuotų susidūrimų liūtų patinai dažnai artėdavo prie hienų, o šios paprastai pasitraukdavo, kartais nukeliaudamos kelis kilometrus, kad jų išvengtų.
Liūtės elgėsi ne taip nuosekliai. Hienos kartais maitindavosi liūčių grobio likučiais, tačiau toks grobio pasisavinimas nebuvo dažnas.
Rezultatai rodo, kad liūtų ir hienų tarpusavio santykiai įvairesni, nei leidžia manyti stereotipas, o kai kurie jų elgesio aspektai tebėra menkai suprantami.
Kaip mokslininkai sekė liūtus ir hienas
Tyrėjai stebėjo liūtus ir hienas, prie kurių 17 liūtų ir 14 hienų Namibijoje ir Botsvanoje buvo pritvirtinti GPS antkakliai. Dieną antkakliai fiksavo kiekvieno gyvūno buvimo vietą kas penkias minutes, o naktį – kas 30 minučių, taip sukurdami išsamų judėjimo žurnalą maždaug 17 500 kvadratinių kilometrų plote.
Šie buvimo vietos duomenys leido mokslininkams realiuoju laiku palyginti maršrutus, įveiktus atstumus ir susidūrimus. Vienu metu stebėdama abi rūšis, komanda galėjo išsiaiškinti, kaip dažnai jos priartėdavo viena prie kitos ir kaip reaguodavo.
Šis metodas suteikė platų ir nuolatinį plėšrūnų elgsenos vaizdą, kurio vien stebėjimais lauke nebūtų pavykę susidaryti.
Kodėl liūtų patinai priartėjo prie hienų
Liūtų patinai dažniau artėdavo prie hijenų, o ne atvirkščiai, ir šio elgesio priežastis kol kas neaiški. Tyrėjai ne kartą stebėjo šį reiškinį: antkakliais su sekimo įranga pažymėti patinai mažindavo atstumą, o hijenos dažniausiai nusileisdavo ir atsitraukdavo.
Galimi paaiškinimai – smalsumas, dominavimo demonstravimas arba pastangos išsiaiškinti, kur hijenos buvo maitinusios.
Liūtės elgėsi ne taip nuspėjamai, o jų elgesys neatskleidė jokio aiškaus dėsningumo.
Šie rezultatai rodo, kad plėšrūnų susidūrimai apima daugiau nei paprastą konkurenciją, o daugelis kasdienių laukinių plėšrūnų elgesio ypatumų tebėra menkai suprasti.
Ką hienos veikia prie liūtų skerdenų
Prie liūtų gaišenų hienos kartais maitinasi, tačiau joms toli gražu ne visada pavyksta.
Stebėjimo duomenys parodė, kad kai kurioms hienoms pavyko nugvelbti maisto iš liūčių, tačiau tokie susidūrimai nebuvo įprasti. Daugeliu atvejų gyvūnai tik prisiartindavo, kol liūtai juos nuvydavo.
Ar hienoms pavykdavo pasisavinti maisto, priklausė nuo laiko, jų skaičiaus ir prie gaišenos esančių liūtų. Taigi gaišena nebuvo saugus ar patikimas hienų maisto šaltinis.
Duomenys rodo, kad šis bendravimas buvo ribotas ir priklausė nuo konkrečių aplinkybių — jis neatitiko įprasto vaizdinio, esą hienos nuolat atima grobį iš liūtų po kiekvienos medžioklės.
Kodėl plėšrūnų elgesys vis dar stebina tyrėjus
Net ir gerai ištirtų plėšrūnų elgesį kartais sunku paaiškinti. Liūtų ir hienų tyrime GPS antkakliai parodė, kad patinai dažnai artėdavo prie hienų, o šios paprastai pasitraukdavo, kartais net kelis kilometrus.
Toks elgesio modelis neatitiko paprastų idėjų apie nuolatinę agresiją ar lengvą maitos paiešką. Tyrėjai gali fiksuoti judėjimą, tačiau motyvai lieka neaiškūs. Liūtai gali įtvirtinti dominavimą, tikrinti varžovus arba ieškoti grobio.
Patelių elgesį suprasti buvo sunkiau. Tokie rezultatai rodo, kad plėšrūnų tarpusavio sąveiką lemia aplinkybės, o ne nekintamos taisyklės, ir kad svarbus ekologinis elgesys gali likti nepastebėtas net ir intensyviai stebint.
