Iš nuvirtusio medžio kyšo balsvi, stori, kreivi ataugai, primenantys milžino pirštus. Taip atrodo grybas, kurį mokslininkai neseniai aptiko pietų Kinijos miškuose. Jis užauga iki pusės metro aukščio, sveria iki 2,2 kilogramo, o jo giminės šaknys, mokslininkų skaičiavimais, siekia laikus, kai Žemėje baigėsi dinozaurų era. Tad nenuostabu, kad radinys gavo skambų vardą – „D. rex“.

Radinys, kuriam teko sukurti naują šeimą

Grybą aptiko Kunmingo botanikos instituto mokslininkai, kurie 2024 m. rugpjūtį – 2025 m. liepą rinko pavyzdžius trijose Junanio provincijos vietose: dviejuose vidutinio klimato spygliuočių miškuose ir tropiniame atogrąžų miške. Jų dėmesį patraukė dideli balsvi vaisiakūniai, išlindę iš nuvirtusios medienos ir šalia ąžuolų šaknų.

Tyrėjai neapsiribojo nuotraukomis ir matavimais lauke. Surinktus vaisiakūnius jie parsivežė į laboratoriją, ten iš sporų išaugino grybą ir atidžiai ištyrė jo sandarą bei paveldimąją medžiagą. Kai kurie milžinai augo šalia kamštinių ąžuolų – Kinijoje paplitusių medžių su stora, minkšta žieve – šaknų, kiti kyšojo tiesiai iš pūvančių kamienų.

Iš pradžių atrodė, kad tai tiesiog nežinoma grybo rūšis. Tačiau išsamūs genetiniai tyrimai ir morfologijos analizė parodė kur kas daugiau. Radinys pasirodė esąs ne tik nauja rūšis, bet ir nauja gentis, ir net visiškai nauja šeima, pavadinta Dianjunaceae.

Oficialiai grybas vadinamas Dianjunus rex. Pirmoji pavadinimo dalis primena senovinę Dian karalystę, kuri kadaise gyvavo šiose žemėse, o „rex“ lotyniškai reiškia „karalius“ – užuomina į įspūdingą grybo dydį.

Pusė metro – rekordas savo karalystėje

Kad suprastume, kodėl mokslininkai taip susidomėjo, verta žinoti, kokiai grupei priklauso „D. rex“. Tai aukšliagrybiai (Ascomycota) – didžiausias grybų skyrius, kuriame žinoma daugiau nei 64 tūkstančiai rūšių. Skirtingai nei mums įprasti grybai su kepurėle ir koteliu, aukšliagrybių sporos bręsta mažuose maišeliuose.

„D. rex“ irgi neturi įprastos kepurėlės. Jis išaugina aukštus, mėsingus darinius, vadinamus stromomis, o sporos iš jų pasklinda pro mažyčius plyšelius. Būtent šie dariniai ir pasiekia pusę metro. Tai daro „D. rex“ didžiausia žinoma aukšliagrybių rūšimi – ankstesni šios grupės rekordininkai buvo gerokai mažesni.

Kai krito T. rex, pakilo D. rex

Įdomiausia šios istorijos dalis – grybo amžius. Mokslininkai visiškai iššifravo trijų pavyzdžių genomus ir palygino juos su maždaug dviejų šimtų giminingų grybų DNR. Kadangi šių grybų evoliucijos laiko juosta gana gerai ištirta, pagal skirtumus galima apskaičiuoti, kada atsiskyrė nauja giminė.

Rezultatas – maždaug prieš 65 milijonus metų. Būtent tada į dabartinio Meksikos Jukatano pusiasalio apylinkes trenkėsi milžiniškas asteroidas, sukėlęs masinį išmirimą ir pražudęs dinozaurus. Visame pasaulyje nyko miškai, o žemę užklojo negyvos medienos sluoksniai.

Mokslininkai kelia hipotezę, kad tokia aplinka galėjo būti tikra puota medieną skaidantiems grybams. „D. rex“ priklauso kserijiečių (Xylariales) eilei, kurios atstovai garsėja gebėjimu irdinti negyvą medieną. Jo artimiausias žinomas giminaitis – Graphostroma platystoma, juodas, į dervą panašus grybas, augantis ant džiūstančių lapuočių šakų visame šiauriniame pusrutulyje.

Tiesa, patys tyrėjai pabrėžia: ryšys su dinozaurų išnykimu kol kas tėra prielaida. Kai kurie evoliuciniai skaičiavimai apima platesnį laikotarpį – tiek prieš katastrofą, tiek po jos.

Gyvena medžio šaknyse ir laukia savo valandos

Genetinė analizė atskleidė dar vieną netikėtumą. „D. rex“ turi mažiau augalų audinius skaidančių fermentų nei kiti tirti grybai. Kitaip tariant, jis nėra agresyvus medienos „ėdikas“.

Užtat jis gamina kelis angliavandenius skaidančius fermentus, kurie, tyrėjų manymu, leidžia efektyviai apdoroti kietą augalinę medžiagą ir tam išeikvoti labai nedaug energijos. Mokslininkai įtaria, kad grybas iš pradžių gali tyliai gyventi sveikų medžių šaknyse, o medžiui nudžiūvus persijungti į negyvos medienos skaidymą. Tokia taupi strategija galėjo padėti jam išgyventi sunkiais laikais.

Kol kas neištirta, kokio dydžio požeminį grybienos tinklą „D. rex“ suformuoja. Matome tik tai, kas išlenda į paviršių, – o tai, ką regime, tėra mažoji viso organizmo dalis. Panašiai kaip ledkalnio viršūnė: įspūdinga, bet tikrasis grybo mastas slypi po žeme ir medienoje, kur jo dar niekas neišmatavo.

Kiek grybų mes dar nepažįstame

Šis radinys primena paprastą, bet stulbinantį faktą. Mokslininkų vertinimu, Žemėje gali būti nuo 2 iki 6 milijonų grybų rūšių, o aprašyta vos apie 200 tūkstančių. Didžioji grybo dalis gyvena nematoma – kaip ploni siūlai dirvoje ar medienoje, o į paviršių išlenda tik tada, kai reikia paskleisti sporas.

Tyrime dalyvavęs mikologas pažymėjo, kad šis atradimas rodo, kokia didelė dalis grybų įvairovės Rytų Azijos miškuose dar laukia, kol bus atrasta. Ir jei pusės metro aukščio milžinas iki šiol slėpėsi nepastebėtas, galima tik spėlioti, kiek mažesnių paslapčių tebeauga visai šalia mūsų.

Tad kitą kartą, pamatę miške keistą, neatpažįstamą grybą, žvilgtelėkite atidžiau. Labai tikėtina, kad mokslas apie jį dar nieko nežino.