Naujausias klimato vertinimas rodo, kad planeta yra kritinės būklės: septyni iš devynių pagrindinių rodiklių jau viršija saugias ribas. Šis perspėjimas nėra vien retorinis: karščio bangos, vandenynų patiriamas spaudimas ir ekosistemų nykimas vyksta vienu metu. Mokslininkai teigia, kad padėtis primena pacientą, kuriam reikia skubios intensyviosios terapijos, tačiau baigtis dar nenulemta. Kai kurių ribų dar neperžengėme, o artimiausi veiksmai gali nulemti, ar žala stabilizuosis, ar dar labiau didės.
Ką teigiama klimato ataskaitoje
Naujausioje klimato ataskaitoje pateikiama niūri diagnozė: 7 iš 9 pagrindinių rodiklių, apibūdinančių Žemės stabilumą, jau peržengė saugias ribas, todėl planetai gresia vis didesnis pavojus.
Taikydami šviesoforo principu paremtą sistemą, tyrėjai sąlygas klasifikuoja nuo saugių iki pavojingų ir parodo, kad kelios sistemos jau nebeveikia neperžengdamos apsauginių ribų.
Vertinime aprašoma, kaip stiprėja karščio poveikis, didėja vandenynams tenkantis spaudimas, kinta gėlo vandens režimas, keičiama žemės paskirtis, sutrinka maistinių medžiagų pusiausvyra, plinta nauji teršalai ir silpnėja biosferos vientisumas.
Stiprėjantis karščio poveikis, didėjantis spaudimas vandenynams, gėlo vandens pokyčiai, žemės paskirties keitimas, maistinių medžiagų pusiausvyros sutrikimas, teršalai ir silpnėjantis biosferos vientisumas rodo didėjančią įtampą planetoje.
Mokslininkai šiuos rezultatus lygina su kritinių medicininių tyrimų duomenimis: pacientas nėra stabilios būklės, o įrodymai rodo, kad būtina skubiai imtis veiksmų, siekiant išvengti dar didesnės, galbūt negrįžtamos žalos.
Kurie klimato rodikliai viršija saugias ribas?
Septyni iš devynių planetos stabilumo rodiklių jau viršija saugias ribas: klimato kaita, vandenynų rūgštėjimas, gėlo vandens sistemų pokyčiai, žemėnaudos pokyčiai, biogeocheminių srautų sutrikimai, naujų medžiagų atsiradimas ir biosferos vientisumas.
Likę du rodikliai – stratosferos ozono sluoksnio nykimas ir atmosferos aerozolių kiekis – tebėra saugesnėse ribose.
Kelių rodiklių ribos peržengtos ir jie pateko į padidintos rizikos zoną, o kiti – į pavojingą zoną, kurioje atkurti ankstesnę būklę tampa sunkiau, o žala gali didėti.
Kartu šie rodikliai rodo, kad Žemės sąlygos stumiamos už ribų, kurios iki šiol palaikė stabilią žmonių ir ekologinių sistemų būklę.
Kodėl klimato ataskaita kelia nerimą
Nerimauti verta, nes ataskaita rodo, kad Žemės stabilumo sistema patiria įtampą ne vienoje srityje, o vienu metu pagal kelis pagrindinius rodiklius: jau peržengtos septynios iš devynių planetos ribų, o keturios iš jų pasiekė didelės rizikos zoną.
Šis dėsningumas rodo sisteminį silpnėjimą, o ne pavienius sutrikimus. Klimato kaita, biosferos vientisumas, biogeocheminiai srautai ir naujos medžiagos yra raudonojoje zonoje, o vandenynų chemija, gėlo vandens pokyčiai ir žemės naudojimas vis dar viršija saugias ribas.
Toks procesų sutapimas svarbus, nes kiekvienas sutrikęs procesas sustiprina kitų poveikį, mažina galimybes atsigauti ir gerokai apsunkina greitą padėties pakeitimą.
Didžiausia rizika žmonėms ir ekosistemoms
Žmonėms ir ekosistemoms didžiausią pavojų kelia vienu metu peržengiamos kelios Žemės sistemos ribos, dėl kurių didėja kaskadinių sutrikimų, o ne vieno izoliuoto sukrėtimo tikimybė.
Klimato kaita stiprina karščio bangas, sausras, potvynius ir miškų gaisrų dūmų poveikį, tiesiogiai didindama mirtingumą ir mažindama darbo našumą.
Vandenynų rūgštėjimas ir jūrų karščio bangos silpnina koralinius rifus ir žuvininkystę, keldami grėsmę apsirūpinimui maistu ir pakrančių gyventojų pragyvenimo šaltiniams.
Gėlo vandens išteklių sutrikimai ir žemės degradacija kelia grėsmę geriamojo vandens tiekimui, žemės ūkiui ir biologinei įvairovei.
Didėjanti biogeocheminė tarša ir biosferos nykimas mažina dirvožemio derlingumą ir ekosistemų atsparumą.
Rezultatas – sudėtinė rizika: mažiau ekologinių buferių, didesnė ligų plitimo grėsmė ir vis mažiau galimybių išgyventi.
Kas dar galėtų pakeisti baigtį
Tai, kas dar galėtų pakeisti padėtį, yra likusios poveikio priemonės pasaulinėje sistemoje, ypač spartus šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimas, greitesnis nebrangios atsinaujinančiosios energijos diegimas ir griežtesnė tarptautinė vandenynų, miškų bei gėlo vandens išteklių apsauga.
Šios priemonės galėtų sulėtinti klimato kaitą, vandenynų rūgštėjimą ir biosferos nykimą – šiuo metu tai rodikliai, labiausiai peržengę saugias ribas.
Duomenys taip pat rodo, kad sumažinus metano išmetimą ir sustabdžius miškų naikinimą, artimiausiu metu atvėstų klimatas ir būtų suteikta atgaiva ekosistemoms.
Laiko liko nedaug, tačiau modeliai rodo, kad delsimas imtis veiksmų tik didina riziką, o skubios priemonės gali sumažinti negrįžtamų lūžio taškų tikimybę.
