Rapa Nui salos gyventojai nuo seno pasakojo, kad milžiniškos akmeninės statulos į savo vietas atėjo pačios. Atvykėliams iš Europos tai skambėjo kaip graži pasaka. Naujas tyrimas rodo, kad legenda aprašė tikrą ir labai sumanų inžinerinį sprendimą.
Galvosūkis, kuris nedavė ramybės
Velykų sala, vietinių vadinama Rapa Nui, yra viena atokiausių gyvenamų vietų pasaulyje: iki Čilės krantų nuo jos daugiau nei 3 500 kilometrų. Saloje stovi ir guli beveik tūkstantis moai, akmeninių statulų pailgais veidais. Tyrėjai jų suskaičiavo 962. Dauguma iškaltos Rano Raraku ugnikalnio karjere, o pastatytos už kelių ar net keliolikos kilometrų nuo jo. Statulos sveria tonas, didžiausios – dešimtis tonų.
Europiečiai salą pirmą kartą pamatė 1722 m. per Velykas, kai prie jos priplaukė olandų jūrininko Jacobo Roggeveeno laivai. Iš čia ir kilo pavadinimas. Atvykėlius labiausiai nustebino ne pati sala, o akmeniniai milžinai, kurių, regis, niekas negalėjo pastatyti be sudėtingų mechanizmų.
Kaip žmonės be ratų, darbinių gyvulių ir kranų pergabeno tokius svorius? Ilgą laiką vyravo versija, kad statulas tempė gulsčias, ant medinių rogių ar rąstų. Tam būtų reikėję daugybės medienos ir žmonių, todėl ši versija tapo dalimi niūraus pasakojimo apie salą, kurios gyventojai esą patys iškirto savo miškus.
Ką rado mokslininkai
Binghamtono universiteto antropologas Carlas Lipo ir Arizonos universiteto profesorius Terry Huntas žurnale „Journal of Archaeological Science“ paskelbė tyrimą, kuriame išnagrinėjo visas 962 statulas, o 62 pakelėse paliktų moai erdvinius modelius sukūrė kompiuteriu.
Paaiškėjo, kad pakelėse likusios statulos skiriasi nuo tų, kurios jau stovi ant platformų. Jų pagrindas platus ir primena raidę D, o pati statula pasvirusi į priekį 5–15 laipsnių kampu. Jos dar neturi akiduobių: šias meistrai iškaldavo tik galutinėje vietoje. Ant platformų užkeltoms statuloms salos meistrai įstatydavo ir akis iš balto koralo, tad „kelionės“ ir „gyvenimo“ pavidalai skyrėsi kaip ruošinys ir baigtas kūrinys. Tokia pakelės statulų forma netinka stovėti, bet puikiai tinka kitam dalykui – statulą siūbuoti nuo vieno šono ant kito.
Aštuoniolika žmonių ir trys virvės
Dar 2012 m. tyrėjai atliko bandymą. Prie 4,35 tonos sveriančios statulos kopijos pririšo tris virves, ir 18 žmonių, pakaitomis traukdami iš kairės ir dešinės, per 40 minučių „nuvedė“ ją 100 metrų. Statula judėjo stačia, kraipydamasi lyg eitų.
Naujajame darbe apskaičiuota fizika. Priklausomai nuo statulos dydžio, judesiui pradėti reikia 15–60 žmonių, o jam palaikyti užtenka 5–25. Vienas „žingsnis“ siekia apie 89 centimetrus, vidutinė statula per valandą galėjo nukeliauti apie 310 metrų. C. Lipo sako, kad sunkiausia statulą išjudinti, o vėliau ji juda beveik pati, nes veikia kaip švytuoklė.
Šią versiją remia ir senieji salos keliai. Jie maždaug 4,5 metro pločio ir įgaubti, tad siūbuojanti statula laikėsi vėžėse. Pakelėse nuvirtusios statulos nuokalnėse dažniausiai guli veidu žemyn, o įkalnėse – ant nugaros. Būtent taip jos ir turėtų kristi, jei buvo vedamos stačios.
Legenda nemelavo
Rapa Nui žodinėje tradicijoje išliko pasakojimai ir daina apie protėvį, kuris privertė statulas eiti. Mokslininkai šią užuominą ilgai laikė poetišku vaizdiniu. Pirmasis ją rimtai patikrino čekų tyrinėtojas Pavelas Pavelas, 1986 m. kartu su norvegų keliautoju Thoru Heyerdahlu išbandęs šį būdą pačioje saloje.
C. Lipo ir T. Hunto išvada tokia: salos gyventojai nesunaikino savo pasaulio beprotiškomis statybomis. Jie rado būdą, kuriam reikėjo nedaug žmonių, virvių ir gero fizikos pojūčio. Tai dera su ankstesniais tų pačių autorių darbais: dar 2007 m. jie teigė, kad olandams atvykus Rapa Nui bendruomenė buvo gyvybinga, o archeologai saloje nerado nei įtvirtinimų, nei kitų plataus masto karų pėdsakų.
C. Lipo pabrėžia ir kitą dalyką: apie Velykų salą prikurta daugybė teorijų, kurių niekas netikrino. Šįkart hipotezė buvo išbandyta ir skaičiavimais, ir virvėmis.
Ne visi įtikinti
Londono universiteto koledžo archeologė Sue Hamilton, tyrime nedalyvavusi, darbą pavadino išradingu indėliu į diskusiją, bet priminė: jis parodo, kad statulas taip gabenti buvo įmanoma, tačiau neįrodo, kad taip tikrai daryta. Pasak jos, pakelės statulų skirtumai galėjo turėti ir apeiginę prasmę. Autoriai atsako, kad kritikai kol kas nepasiūlė kito paaiškinimo, kuris tiktų visiems radiniams.
Ką verta papasakoti vaikams
Šis atradimas tinka ir fizikos, ir istorijos pamokai. Kas bent kartą stūmė sunkią spintą ar šaldytuvą „kampais“, pakaitomis pasukdamas vieną ir kitą pusę, tas jau bandė moai metodą. Galima net pabandyti klasėje: aukštą kartoninę dėžę su sunkesniu dugnu trys mokiniai virvelėmis „nuveda“ per visą kabinetą greičiau, nei pavyktų ją nustumti. O istorijos mokytojui tai gražus pavyzdys, kad žodinė tradicija kartais išsaugo tikslias žinias, kurias mokslas patvirtina tik po šimtmečių.
