1960 m. žurnalas Science išspausdino straipsnį, kurio pavadinimas skambėjo kaip bulvarinė antraštė: „Pasaulio pabaiga: penktadienis, 2026 m. lapkričio 13 d.”. Trys autoriai teigė, kad tą dieną žmonių skaičius Žemėje priartės prie begalybės — ir žmonija sunaikins pati save.

Ne karas. Ne badas. Perteklius.

Verta pažiūrėti, ką straipsnis iš tiesų skaičiavo, kodėl trisdešimt metų jis atrodė teisus ir kur galiausiai suklydo.

Trys autoriai ir 24 skaičiai

Straipsnį parašė austrų kilmės amerikiečių kibernetikos profesorius Heinzas von Foersteris ir du jo studentai — Patricia M. Mora ir Lawrence W. Amiotas. Jų idėja prieštaravo tuometiniam demografijos pagrindui.

XX a. viduryje gyventojų augimas buvo laikomas eksponentiniu. Eksponentinis augimas — kai kiekis kiekvieną laikotarpį didėja tuo pačiu procentu, todėl kreivė kyla vis stačiau. Tačiau toks augimas, buvo manoma, nuolat atsiremia į ribą: kiek maisto žmonija sugeba pagaminti.

Von Foersteris pasiūlė, kad žmonės — išimtis. Jie bendrauja, kuria „koalicijas”, problemas sprendžia kartu. Vadinasi, tankesnė populiacija reiškia ne tik daugiau burnų, bet ir daugiau galvų. Augimas turėtų ne tik tęstis, bet nuolat spartėti — greičiau nei eksponentiškai.

Teorijai patikrinti autoriai paėmė 24 pasaulio gyventojų skaičiaus vertinimus iš pastarųjų 2000 metų. Skaičiai kaskart viršijo tai, ko tikėtasi pagal paprastą modelį. Viskas išdėstyta ramia moksline kalba ir paremta lygtimis.

Kaip atsirado konkreti data

Tada autoriai padarė tai, kas straipsnį ir išgarsino: istorinę kreivę ekstrapoliavo į ateitį. Ekstrapoliacija — kai pagal jau turimus duomenis tęsi kreivę ten, kur duomenų dar nėra. Jei augimas nuolat spartėja, matematiškai ateina momentas, kai kreivė šauna į begalybę. Lygtis tą momentą rodė 2026-aisiais.

„Mūsų proproanūkiai nebadaus. Juos tiesiog mirtinai sutraiškys”, — rašė autoriai.

Žurnalas išspausdino matematikų ir demografų laiškus — straipsnį jie vadino „beprasmiu” ir „akivaizdžiai absurdišku”. Von Foersteris atsakė gindamas skaičiavimus. Tuo pat metu formulė gyveno savo gyvenimą: 7-ajame–9-ajame dešimtmetyje ji cituota genetikos, ekologijos ir demografijos vadovėliuose. 1963 m. Kanados parlamento komitete chemijos pramonės atstovas ja grindė pesticidų būtinybę: reikia išmaitinti sparčiai augančią populiaciją. 1971 m. ji minėta JAV Aukščiausiojo Teismo byloje dėl abortų, ėjusioje prieš Roe prieš Wade sprendimą — kaip argumentas, kad valstybė neturi pagrindo skatinti gimstamumo.

Trisdešimt metų prognozė pildėsi

Keisčiausia šioje istorijoje ne data, o tikslumas. 8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje von Foersterio lygtis pasaulio gyventojų skaičių prognozavo tiksliau nei dauguma demografų modelių. Kritikai turėjo gerus argumentus. Skaičiai buvo autorių pusėje.

O vis dėlto apie 1993 m. — maždaug pusiaukelėje iki paskelbtos „pabaigos” — kreivės išsiskyrė. Tikrasis gyventojų skaičius ėmė atsilikti nuo prognozės. Ir atsilieka iki šiol.

Ką straipsnis iš tiesų sakė

Čia slypi niuansas, kurį dažniausiai praleidžia perpasakojimai. Autoriai neteigė, kad pabaiga neišvengiama. Jie rašė, kad tas pats gebėjimas bendradarbiauti, kuris augimą spartino, gali katastrofą ir sustabdyti. O kadangi žmonės vargu ar sutiks trumpinti savo gyvenimą, išvada buvo viena: žmonija turėtų bendromis pastangomis perpus sumažinti gimstamumą.

Būtent tai ir įvyko. Šiandien pasaulinis gimstamumo lygis — kiek mažesnis nei pusė 1960 m. rodiklio, rašo The Independent. Prognozė nepasitvirtino ne todėl, kad matematika buvo klaidinga, o todėl, kad žmonija pasuko tuo keliu, kurį straipsnis ir siūlė.

Lapkričio 13-ąją niekas nenutiks. Tačiau 1960 m. tekstas liko pavyzdžiu, kaip griežtas skaičiavimas, aprengtas neįprastu pavadinimu, gali išgyventi dešimtmečius — ir kaip prognozė gali nepasitvirtinti būtent todėl, kad į ją buvo atsižvelgta.