Kažkas kambaryje nusižiovauja – ir po kelių sekundžių žiovauja pusė kambario. Užtenka net perskaityti žodį „žiovulys” ar pamatyti nuotrauką, ir burna pati atsiveria. Reiškinys toks įprastas, kad niekas apie jį nesusimąsto, bet mokslininkams jis ilgai buvo mįslė: kam evoliucija sukūrė refleksą, kuris plinta nuo žmogaus žmogui kaip čiaudulys, bet be jokio viruso?
Per pastaruosius dvidešimt metų neuromokslas atsakymą sudėliojo iš kelių dalių – ir jis pasako apie žmogų daugiau, nei atrodo.
Pirma, kam apskritai žiovaujame
Populiariausias senas aiškinimas – kad žiovulys papildo deguonį kraujyje – pasirodė klaidingas. Eksperimentai, kuriuose žmonės kvėpavo deguonies prisotintu oru, žiovavimo dažnio nepakeitė. Šiuo metu stipriausia hipotezė – smegenų vėsinimas. Gilus įkvėpimas ir žandikaulio raumenų tempimas padidina kraujo tėkmę kaukolėje ir įtraukia vėsesnio oro, o smegenys, kaip ir kompiuterio procesorius, geriau veikia neperkaitusios. Tai paaiškina, kodėl žiovaujame, kai pavargę ar nuobodžiaujame: tada smegenų temperatūra šiek tiek pakyla, o budrumas krenta.
Šią hipotezę patvirtina ir tai, kad žiovulio trukmė skirtingoms rūšims proporcinga smegenų dydžiui: žmogus žiovauja apie 6 sekundes, pelė – mažiau nei sekundę, o gyvūnai su didžiausiomis smegenimis žiovauja ilgiausiai.
Kodėl jis plinta
Užkrečiamas žiovulys – kitas reiškinys nei paprastas. Jis atsiranda tik apie 4–5 gyvenimo metus, tuo pačiu laiku, kai vaikas išmoksta suprasti, kad kiti žmonės turi savo mintis ir jausmus. Kūdikiai žiovauja, bet neužsikrečia nuo kitų.
Smegenų skenavimo tyrimai parodė, kad matant žiovaujantį žmogų aktyvuojasi veidrodinių neuronų sistema ir sritys, atsakingos už empatiją ir savęs bei kitų atskyrimą. Paprastai tariant, smegenys automatiškai imituoja tai, ką mato kitame žmoguje, o žiovulys – vienas lengviausiai nukopijuojamų veiksmų.
Dėl to užkrečiamas žiovulys stipriausiai veikia tarp artimų žmonių: nuo šeimos nario užsikrečiame greičiau nei nuo nepažįstamojo. Šunys perima žiovulį iš savo šeimininkų, bet rečiau iš svetimų. Šimpanzės žiovauja matydamos savo grupės narius, bet ne kitos grupės beždžiones.
Kodėl kai kurie žmonės neužsikrečia
Maždaug 40–60 proc. suaugusiųjų žiūrėdami žiovaujančių žmonių vaizdo įrašą nusižiovauja patys. Likusieji – ne, ir tai nėra atsitiktinumas. Tyrimai fiksavo silpnesnį užkrečiamą žiovulį pas žmones, kuriems būdingi autizmo spektro bruožai, ir pas tuos, kurie klausimynuose rodo aukštesnius psichopatijos bruožų balus. Tai neleidžia diagnozuoti nieko iš to, ar žmogus žiovauja kartu – efektas statistinis ir silpnas, – bet rodo, kad refleksas susijęs su socialiniu jautrumu.
Antras veiksnys – amžius. Užkrečiamas žiovulys silpnėja po 25 metų ir vyresniems žmonėms pasireiškia rečiau, nors paprastas žiovulys išlieka.
Kam tai buvo reikalinga
Evoliucinė hipotezė: žiovulys buvo būdas sinchronizuoti grupę. Jei vienas būrio narys pavargo ir jo budrumas krenta, perduotas žiovulys „pažadina” visus kitus – visi kartu atvėsina smegenis ir vėl tampa budrūs. Grupei, kuriai reikia kartu saugotis plėšrūnų ar kartu migruoti, tokia sinchronizacija vertinga. Tą patį mechanizmą matome ir kituose socialiniuose gyvūnuose – vilkuose, papūgose, beždžionėse.
Yra ir praktinė pusė. Kadangi žiovulys susijęs su smegenų temperatūra, tyrimai rodo, kad vėsinant kaktą ar kvėpuojant per nosį vėsiu oru žiovavimo noras mažėja – tai naudojama, pavyzdžiui, pilotų ir vairuotojų budrumo tyrimuose. Ir atvirkščiai: jei žiovaujate dažnai dienos metu be akivaizdaus nuovargio, gydytojai tai laiko signalu patikrinti miegą, nes lėtinis nepakankamas miegas yra dažniausia nuolatinio žiovavimo priežastis. Kai kuriais atvejais per dažnas žiovulys siejamas su migrena ar vaistų šalutiniu poveikiu – bet tai jau ne užkrečiamas, o paprastas žiovulys, kurio mechanizmas kitas.
Mokslininkai, tiriantys žiovulį, turi ir savo profesinį pokštą: beveik neįmanoma rašyti apie žiovulį nežiovaujant, o tyrimų dalyviai, kurie žino, kad yra stebimi, žiovauja rečiau. Dėl to geriausi eksperimentai daromi slapta, o dalyviams pasakoma, kad tiriamas kažkas kitas.
Užkrečiamą žiovulį galima išmatuoti ir namuose: parodykite šeimos nariams minutės trukmės vaizdo įrašą su žiovaujančiais žmonėmis ir suskaičiuokite, kas nusižiovauja per tris minutes. Tyrimuose tai vadinama žiovulio jautrumo testu, ir rezultatai šeimoje dažnai sutampa – jautrumas iš dalies paveldimas.
Neurologai žiovulį naudoja ir kaip diagnostinį ženklą: po insulto kai kuriems pacientams žiovulys tampa itin dažnas, o jo pokyčiai gali rodyti smegenų kamieno būklę. Tai dar vienas įrodymas, kad už tokio paprasto veiksmo stovi gana sudėtinga nervų sistemos dalis.
Keli faktai, kurie nustebina
Žmogus žiovauja dar negimęs – ultragarso tyrimuose vaisiai žiovauja jau nuo 11-os nėštumo savaitės, ir tai laikoma smegenų vystymosi požymiu. Parašiutininkai dažnai žiovauja prieš šuolį, o sportininkai – prieš startą: ne iš nuobodulio, o todėl, kad organizmas ruošiasi įtampai ir didina budrumą. Užkrečiamą žiovulį galima sulaikyti, bet tyrimai rodo, kad kuo stipriau bandai jo nerodyti, tuo stipresnis noras – jis tik pakeičia formą į užslėptą „nosies žiovulį”.
Taigi kitą kartą, kai kažkas kambaryje nusižiovaus ir jūs pasekiate – tai ne nuobodulio, o empatijos ženklas. O jei tai įvyko skaitant šį tekstą, eksperimentas pavyko.
Nuotrauka: Mathias Appel, CC0, Wikimedia Commons
.jpg){kind=link}
.jpg){kind=link}