Jakutijos taigoje, šiaurės rytų Sibire, yra vieta, kurią vietiniai gyventojai vadina „pragaro vartais“. Tai milžiniška įduba žemėje, kuri ne tik nesustoja, bet ir toliau auga. Naujausi matavimai rodo, kad kasmet ji praryja maždaug milijoną kubinių metrų grunto ir ledo.
Oficialiai šis darinys vadinamas Batagaikos krateriu arba Batagajaus megaslinkčiu. Jis yra Janos aukštumoje, netoli Batagajaus gyvenvietės, ir laikomas didžiausiu tokio tipo dariniu pasaulyje.
Ne krateris, o griūvantis įšalas
Nors visi jį vadina krateriu, jo nesukūrė nei meteoritas, nei ugnikalnis. Tai vadinamasis termokarstinis nuošliaužos darinys. Jis susidaro, kai ištirpsta amžinasis įšalas – šimtus ar net tūkstančius metų sušalęs gruntas, kuriame gausu ledo.
Kai toks gruntas atitirpsta, jis praranda tvirtumą ir ima slinkti žemyn. Atsiveria vis nauji įšalo sluoksniai, jie taip pat tirpsta, ir procesas tęsiasi. Rezultatas – nuolat besiplečianti įduba su stačiais, griūvančiais šlaitais.
Batagaikos istorija prasidėjo XX amžiaus viduryje, kai apylinkėse buvo iškirsta dalis miško. Be medžių šešėlio ir samanų sluoksnio gruntas vasarą ėmė labiau įšilti. Išslaptintuose 7-ojo dešimtmečio palydovų vaizduose matyti tik nedidelė vaga, o 1991 metų palydovinėse nuotraukose jau aiškiai matyti susiformavusi įduba.
Kokio jis dydžio
Šiandien darinys užima daugiau nei 80 hektarų – tai daugiau nei 100 futbolo aikščių. 2023 metų duomenimis, jo plotis siekė apie 990 metrų. JAV geologijos tarnybos duomenimis, gylis siekia apie 50 metrų, tai prilygsta maždaug 16 aukštų pastatui.
Tyrėjų teigimu, nuo 1991 iki 2018 metų darinio plotas padidėjo beveik tris kartus. Iš viršaus jis primena milžinišką buožgalvį ar rają su ilga uodega, nusidriekusia pakalnės link.
Kaip greitai jis auga
Žurnale „Geomorphology“ 2024 metais paskelbtame tyrime mokslininkai pirmą kartą apskaičiavo, kiek medžiagos kasmet netenka šis darinys. Pasirodė, kad jo tūris didėja maždaug milijonu kubinių metrų per metus.
Stačios kraterio sienos, vadinamosios galinės sienos, traukiasi vidutiniškai apie 12 metrų per metus. Greičiausiai griūva vakarinis, pietinis ir pietrytinis kraštai. Pasak tyrėjų, per pastarąjį dešimtmetį tirpimo tempas išliko gana pastovus.
Tirpstant įšalui į atmosferą patenka ir anglis. Apskaičiuota, kad iš šio darinio kasmet išsiskiria tūkstančiai tonų anglies, kuri iki tol buvo užrakinta sušalusiame grunte.
Laiko kapsulė, atsivėrusi po kojomis
Batagaika mokslininkams įdomi ne tik kaip klimato kaitos simbolis. Jos šlaituose atsiveria sluoksniai, kurių seniausi, tyrėjų vertinimu, gali būti apie 650 tūkstančių metų senumo. Tai vienas seniausių atvirų amžinojo įšalo sluoksnių Eurazijoje.
Šiuose sluoksniuose randama senovinių augalų liekanų, žiedadulkių, gyvūnų kaulų. Čia aptikta ledynmečio gyvūnų palaikų, tarp jų – mamutų ir kitų išnykusių rūšių. Kiekvienas griūvantis šlaito metras atveria naują puslapį planetos klimato istorijoje.
Kaip matuojamas augimas
Prie paties kraterio patekti nėra paprasta: apylinkės atokios, o stačios, nuolat griūvančios sienos pavojingos. Todėl didžiąją dalį duomenų mokslininkai gauna iš viršaus. Jie lygina skirtingų metų palydovų nuotraukas, naudoja dronais darytus aukščio modelius ir trimačius paviršiaus žemėlapius. Sugretinus juos, galima tiksliai apskaičiuoti, kiek metrų per metus atsitraukė kiekvienas šlaitas ir kiek medžiagos išnyko.
Gyvenimas ant įšalo
Amžinasis įšalas Jakutijoje – ne egzotika, o kasdienybė. Regiono sostinėje Jakutske daugelis pastatų stovi ant polių, įkaltų giliai į sušalusį gruntą. Tarp grindų ir žemės paliekamas tarpas, kad pastato šiluma neištirpdytų įšalo. Jei taip nutinka, pastatai ima skilinėti ir sviręti. Dėl šiltėjančio klimato tokių problemų regione daugėja, todėl Batagaika vietos gyventojams yra ne tik mokslinis įdomybės objektas, bet ir įspėjimas.
Ar jis augs amžinai
Gera žinia ta, kad darinys negali plėstis be galo. Tyrėjai pastebi, kad tirpimas jau beveik pasiekė pamatinę uolieną kraterio dugne, o gylyje augti nebėra kur. Plėstis jis gali tik į šonus, kol pasieks reljefo ribas.
Bloga žinia – jo poveikis aplinkai jau juntamas. Iš kraterio išplaunamos nuosėdos patenka į netoliese tekančius upelius ir net į didžiąją regiono upę Janą. Keičiasi vandens tėkmė, intensyvėja krantų erozija, o upių buveinės keičiasi negrįžtamai.
Kai kurie tyrėjai įspėja, kad netrukus darinys gali „praryti“ ir gretimą slėnį. Jei taip nutiktų, išplaunamų nuosėdų kiekis upėse dar padidėtų, o kraštovaizdis aplink Batagajų pasikeistų neatpažįstamai per kelis dešimtmečius.
Kodėl tai svarbu ne tik Sibirui
Amžinasis įšalas dengia didelę dalį Rusijos, Kanados, Aliaskos ir kitų šiaurinių regionų. Batagaika – ryškiausias, bet toli gražu ne vienintelis pavyzdys, kas nutinka, kai įšalas tirpsta. Panašių, nors ir gerokai mažesnių, nuošliaužų Arktyje daugėja.
Todėl jį stebi ne tik Rusijos, bet ir Vokietijos, Didžiosios Britanijos bei kitų šalių tyrėjų grupės. Mokslininkai sako, kad šis darinys veikia kaip natūrali laboratorija. Stebėdami jį, galima geriau suprasti, kaip ateityje gali keistis kitos šiaurės teritorijos ir kiek anglies jos gali išskirti į atmosferą. Kitaip tariant, Batagaika parodo, kas gali laukti kitų šiaurės kraštų, jei įšalas toliau tirps.
