Paryžiuje, Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje, saugoma kolekcija, kurios negalima tiesiog paimti ir pavartyti. Ji laikoma švinu išklotose dėžėse. Norintys su ja susipažinti turi pasirašyti atsakomybės deklaraciją ir dėvėti apsaugines priemones. Tai ne slapti karo dokumentai, o Marie Curie laboratorijos sąsiuviniai.
Nuo to laiko, kai mokslininkė juose rašė, praėjo daugiau nei šimtas metų, tačiau puslapiai tebėra radioaktyvūs. Ir tokie jie išliks dar labai ilgai.
Moteris, kuri pakeitė mokslą
Marija Skłodowska gimė 1867 metais Varšuvoje, tuomet Rusijos imperijos dalyje. Mokytis į Paryžių ji išvyko dar jauna, nes gimtinėje moterims universitetų durys buvo užvertos. Ten ji susipažino su fiziku Pierre’u Curie, už kurio vėliau ištekėjo.
Sutuoktiniai tyrinėjo reiškinį, kurį 1896 metais aptiko prancūzų fizikas Henri Becquerelis – urano skleidžiamus spindulius. Būtent Curie pora išpopuliarino patį žodį „radioaktyvumas“. 1898 metais jie atrado du naujus cheminius elementus. Pirmąjį pavadino polonio vardu – Marijos gimtosios Lenkijos garbei. Antrasis buvo radis.
Marie Curie tapo pirmąja moterimi, gavusia Nobelio premiją, ir iki šiol vienintele moterimi, apdovanota Nobelio premijomis dviejose skirtingose srityse – fizikos (1903) ir chemijos (1911).
Radis kišenėse ir ant stalo
Šiandien sunku patikėti, kaip atsainiai tuomet buvo elgiamasi su radioaktyviomis medžiagomis. Apie jų pavojų beveik nieko nebuvo žinoma. Curie radžio ir jo junginių mėginius laikė laboratorijoje atvirai, nešiojosi kišenėse, dirbo plikomis rankomis.
Ją žavėjo tai, kaip radžio mėginiai švytėjo tamsoje. Savo užrašuose ji rašė apie melsvai žalsvą švytėjimą, kurį laboratorijoje matydavo vakarais. Tuo metu niekas nesuprato, kad šis gražus reiškinys – nematomos spinduliuotės ženklas.
Radioaktyvios dulkės nusėdo ant visko, ką ji lietė: popieriaus, drabužių, baldų, net kulinarijos knygų. Todėl ir šiandien jos asmeniniai daiktai yra laikomi užterštais.
Radžio manija
XX amžiaus pradžioje radis tapo tikra mada. Jis buvo laikomas stebuklinga, gyvybę teikiančia medžiaga. Parduotuvėse atsirado radžio dantų pastos, kosmetikos kremų, vandens su radžiu ir net šokolado, kurio gamintojai žadėjo jaunystę ir energiją. Laikrodžių ciferblatai buvo dažomi švytinčiais radžio dažais.
Netrukus paaiškėjo tamsioji šios mados pusė. 1920-aisiais JAV gamyklose dirbusios moterys, dažiusios laikrodžių ciferblatus, smailindavo teptukus lūpomis ir taip prarydavo radžio. Daugelis jų susirgo sunkiomis kaulų ligomis. Jų istorija tapo vienu svarbiausių postūmių kurti darbuotojų apsaugos nuo spinduliuotės taisykles.
Kodėl užrašai pavojingi ir dabar
Pagrindinis užrašų teršalas – radis-226. Jo pusėjimo trukmė – apie 1 600 metų. Tai reiškia, kad per 1 600 metų suyra tik pusė šiandien puslapiuose esančio radžio. Kitai pusei suirti reikės dar tiek pat laiko.
Be to, radis skildamas virsta radonu – radioaktyviomis dujomis, o šios toliau skyla į kitus radioaktyvius elementus. Todėl užteršti daiktai spinduliuoja ne tik dėl paties radžio, bet ir dėl visos jo skilimo grandinės.
Alfa daleles sulaiko net popieriaus lapas ar oda, tačiau gama spinduliuotė prasiskverbia giliau. Būtent todėl dėžės išklotos švinu – šis metalas sulaiko didelę dalį spinduliuotės. Pagrindinis pavojus skaitytojui kyla ne tiek iš trumpo kontakto, kiek iš galimybės įkvėpti ar praryti užterštų dalelių.
Ne mažiau įdomu, kad radioaktyvūs ne tik užrašai. Curie laboratorija Paryžiuje vėliau turėjo būti nukenksminta specialistų, o kai kurie jos naudoti baldai ir prietaisai iki šiol laikomi saugiai izoliuoti. Muziejuose eksponuojami daiktai kruopščiai tikrinami, kad lankytojams negrėstų pavojus.
Pats radis tuo metu buvo ir vienas brangiausių pasaulio medžiagų. Kad gautų vos dešimtąją gramo dalį gryno radžio chlorido, Curie su vyru per kelerius metus perdirbo kelias tonas urano rūdos. Tai buvo sunkus fizinis darbas: rūdą reikėjo smulkinti, tirpinti, virinti ir filtruoti didžiuliuose katiluose.
Mokslininkės likimas
Marie Curie mirė 1934 metais nuo aplazinės anemijos. Tai liga, kai kaulų čiulpai nustoja gaminti pakankamai kraujo ląstelių. Ji siejama su ilgamete didelių spinduliuotės dozių įtaka.
Įdomu, kad Pirmojo pasaulinio karo metais Curie organizavo mobilius rentgeno aparatus fronto ligoninėms ir pati juos naudojo be jokios apsaugos. Kai kurie istorikai mano, kad būtent tai galėjo pakenkti jos sveikatai ne mažiau nei radis.
Ji buvo palaidota karste, išklotame švinu. 1995 metais Marie ir Pierre’o Curie palaikai buvo perkelti į Paryžiaus Panteoną – vietą, kur ilsisi žymiausi Prancūzijos žmonės. Ji tapo pirmąja moterimi, ten palaidota už savo pačios nuopelnus.
Ar galima užrašus pamatyti
Taip, tačiau ne taip, kaip įprastas archyvines knygas. Bibliotekoje lankytojai turi pasirašyti atsakomybės deklaraciją ir laikytis saugos reikalavimų. Kita vertus, šiandien dalis Curie užrašų suskaitmeninta, todėl jos rankraščių puslapius galima apžiūrėti ir be apsauginės aprangos.
Ši istorija primena, kaip brangiai kartais kainuoja moksliniai atradimai. Marie Curie atvėrė kelią radioterapijai, branduolinei fizikai ir šiuolaikinei medicinos diagnostikai. Jos sąsiuviniai, tebespinduliuojantys švininėse dėžėse, – tylus priminimas apie kainą, kurią ji už tai sumokėjo.
