Rusijos šiaurėje, Kolos pusiasalio tundroje, tarp apgriuvusių pastatų stovi surūdijęs metalinis dangtis. Jis prisuktas prie žemės keliais varžtais ir atrodo kaip pamirštas kanalizacijos šulinys. Iš tikrųjų po juo slypi giliausia vieta, kurią žmogus kada nors pasiekė po Žemės paviršiumi: 12 262 metrai.
Internete šis gręžinys garsus kaip „pragaro šulinys“. Esą mikrofonas, nuleistas į gelmes, užfiksavo kankinamų sielų riksmus. Tai vėlesnių laikų legenda, neturinti jokio dokumentinio pagrindo. Tikroji istorija mažiau mistiška, bet daug įdomesnė.
Lenktynės į gelmę, o ne į kosmosą
Šaltojo karo metais JAV ir SSRS varžėsi ne tik dėl kosmoso. Abi šalys norėjo pažiūrėti, kas yra po kojomis, ir paimti tiesioginių žemės plutos mėginių. Amerikiečių projektas, numatęs gręžti vandenyno dugne, buvo nutrauktas. Sovietai savo darbą pradėjo 1970 metų gegužę.
Tikslas buvo 15 kilometrų. Gręžinys, pažymėtas SG-3, buvo vos apie 23 centimetrų skersmens, todėl jo negalima įsivaizduoti kaip šachtos, į kurią galėtų nusileisti žmogus. Tai siaura, bet neįtikėtinai ilga adata, įsmeigta į seniausias Europos uolienas.
Gręžta su pertraukomis ir šakojimais: kai įrankiai lūždavo ar strigdavo, tekdavo grįžti atgal ir pradėti naują atšaką. 1989 metais viena iš jų pasiekė 12 262 metrus. Gilesnio taško žmonija nėra išgręžusi iki šiol, nors kai kurie naftos gręžiniai yra ilgesni, nes eina įstrižai.
Planas buvo nuoseklus, tačiau gelmės nesilaikė prognozių. Mokslininkai tikėjosi, kad tokiame gylyje bus apie 100 °C. Iš tikrųjų gręžinio dugne temperatūra pakilo iki maždaug 180 °C.
Tokiomis sąlygomis uoliena elgėsi ne kaip kietas akmuo, o kaip plastiška masė. Pasak geologų aprašymų, ji darėsi panaši į minkštą medžiagą, kuri vos ištraukus grąžtą stengdavosi užpildyti išgręžtą tarpą. Gręžti giliau tapo techniškai beveik neįmanoma.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo pritrūko ir pinigų. Projektas galutinai sustabdytas 1990-aisiais, o objektas apleistas. Šiandien gręžinys užvirintas, o aplink jį – griuvėsiai.
Ką iš tiesų rado
Svarbiausia, kad grąžtas paneigė kelis vadovėlinius lūkesčius.
Nebuvo laukto bazalto. Seisminiai duomenys rodė, kad maždaug 7 kilometrų gylyje granitas turėtų pereiti į bazaltą. Tokios ribos nerasta. Vietoj jos granitas tęsėsi toliau, tik jis buvo pakitęs dėl milžiniško slėgio ir karščio. Seisminių bangų pokytį, pasirodo, sukėlė ne kita uoliena, o ta pati, tik kitokios būklės.
Gelmėse buvo vandens. Apie 7 kilometrų gylyje rasta karšto mineralizuoto vandens, tekančio smarkiai suskilinėjusiose uolienose. Kad laisvas vanduo gali egzistuoti taip giliai, mokslininkai nesitikėjo. Manoma, kad jį iš mineralų išspaudė didžiulis slėgis, o nepralaidžios uolienos sluoksniai neleido jam pakilti aukštyn.
Gręžinys „virė“. Per visą darbų laiką į paviršių kilo vandenilio, helio, azoto ir anglies dioksido. Iš gręžinio ištekantis purvas, anot pasakojimų, atrodė lyg verdantis – dėl jame ištirpusių dujų.
Gyvybės pėdsakai. Maždaug 6,7 kilometro gylyje rastos mikroskopinės fosilijos – 24 senovinių vienaląsčių planktono organizmų rūšys, kurių amžius siekia apie 2 milijardus metų. Jos išliko apgaubtos organinės anglies ir azoto junginių. Gręžinio dugne esančios uolienos dar senesnės – maždaug 2,7 milijardo metų.
Kodėl tai svarbu ir šiandien
Palyginimui: 12 kilometrų yra mažiau nei 0,2 procento kelio iki Žemės centro. Net giliausias žmogaus išgręžtas taškas tik subraižė planetos „žievelę“. Žemės plutos storis žemynuose vidutiniškai siekia kelias dešimtis kilometrų, todėl iki mantijos grąžtas nebuvo nė iš tolo priartėjęs.
Vis dėlto Kolos gręžinys davė tai, ko negali suteikti joks kitas metodas: tikrus uolienų mėginius iš gilumos, kurią anksčiau buvo galima tik spėlioti pagal seisminių bangų aidą. Jis parodė, kad modeliai, sukurti remiantis netiesioginiais duomenimis, gali smarkiai klysti.
Šiandien gelmių vandenilis vėl domina mokslininkus. Natūralus vandenilis, susidarantis Žemės plutoje, laikomas galimu švarios energijos šaltiniu, todėl duomenys iš senų gilių gręžinių sulaukia naujo dėmesio.
Pasaulyje buvo ir kitų ambicingų gręžinių, pavyzdžiui, Vokietijoje, tačiau Kolos rekordo vertikaliu gyliu niekas neviršijo. Priežastis paprasta: kiekvienas papildomas kilometras kainuoja vis brangiau, o karštis ir slėgis auga greičiau nei galimybės juos įveikti. Mokslui dažnai pigiau ir naudingiau tyrinėti gelmes netiesiogiai – seisminėmis bangomis ar uolienomis, kurias į paviršių iškėlė patys geologiniai procesai.
Ką tai reiškia jums
Kitą kartą išvydę antraštę apie „pragaro garsus“ iš gelmių, prisiminkite surūdijusį dangtį Kolos tundroje. Tikrieji faktai įdomesni už legendą: karštis, kurio niekas nesitikėjo, vanduo ten, kur jo neturėjo būti, ir mikroskopinės fosilijos, išgulėjusios 2 milijardus metų.
Taip pat verta prisiminti kuklų mastą. Žmonija pasiekė Mėnulį ir siunčia zondus už Saulės sistemos ribų, bet po savo kojomis nusileido vos 12 kilometrų. Mūsų pačių planetos vidus tebėra viena mažiausiai tiesiogiai ištirtų vietų, kurias galime pasiekti.
