Prieš 5000 metų, kai Egiptas dar tik tapo viena valstybe, mirus faraonui kartu su juo į kapą guldavo ir jo dvariškiai. Dešimtys, kartais šimtai žmonių – tarnai, sargybiniai, amatininkai, žmonos. Archeologai seniai įtarė, kad jie mirė ne savo noru, bet tiesioginių įrodymų trūko. Dabar jų yra: naujas kaulų tyrimas Abydose rado kaukolių lūžius, kurie rodo smurtinę mirtį prieš pat laidojimą.
Kur tai įvyko
Abydosas, apie 500 km į pietus nuo Kairo, buvo pirmosios Egipto dinastijos karalių laidojimo vieta – dar prieš piramides, kurios atsirado po kelių šimtmečių. Čia palaidoti valdovai, kurių vardai skamba kaip iš legendų: Džeras, Džetas, Denas, karalienė Merneit. Aplink kiekvieno jų kapą – eilės mažesnių kapų, tvarkingai išdėstytų kaip dvariškių rikiuotė.
Karaliaus Džero kapą supa daugiau nei 300 tokių kapų. Visi jie buvo užversti tuo pačiu metu – tai matyti iš vientisos skiedinio dangos, kuri dengia visą kompleksą be jokių vėlesnių laidojimų tarpų. Vienu metu palaidoti šimtai žmonių negalėjo mirti natūraliai.
Ką parodė kaulai
Ankstesni tyrėjai svarstė nuodus, uždusinimą ar net savanorišką mirtį – dvariškių, kurie laikė garbe lydėti valdovą. Tokiu atveju kaulai būtų nepažeisti.
Naujoji analizė rado kitką: ant dalies kaukolių – lūžiai, padaryti buku daiktu maždaug mirties metu, be jokių gijimo požymių. Žaizdos sutelktos galvos srityje ir panašios viena į kitą – požymis, kad tai ne atsitiktinės traumos, o sisteminis veiksmas. Kitaip tariant, žmonės buvo nužudyti smūgiu į galvą, galimai greitai ir organizuotai, kaip dalis laidotuvių ritualo.
Tai pirmas tokio masto tiesioginis įrodymas, kad ankstyvojo Egipto tarnų laidojimas buvo būtent aukojimas, o ne, kaip kartais manyta, pagarbus palaidojimas šalia valdovo po natūralios mirties.
Kodėl jie tai darė
Ankstyvosios dinastijos ideologija buvo paprasta: karalius po mirties tampa dievu ir tęsia gyvenimą aname pasaulyje. Dievui reikia dvaro – virėjų, nešikų, šunų prižiūrėtojų, karių. Kapuose aplink valdovą archeologai randa ne tik žmonių, bet ir jų įrankius: amatininko – jo peilius, muzikanto – instrumentą. Žmogus buvo laidojamas su savo profesija, kad galėtų ją tęsti.
Panaši praktika žinoma ir kitur – Mesopotamijos Ūro karalių kapuose, Kinijos Šangų dinastijoje, kai kuriose skitų kultūrose. Egipte ji išnyko greitai: jau antrosios dinastijos pabaigoje tarnų aukojimo nebeliko, o vietoje gyvų žmonių į kapus pradėtos dėti statulėlės, vadinamieji ušebčiai, kurie turėjo dirbti už mirusįjį. Būtent tų statulėlių pilnos vėlesnių faraonų kapavietės – ir tai yra ta pati idėja, tik be žudymo.
Ką tai keičia
Egiptologijoje ilgai vyravo švelnesnis ankstyvojo Egipto vaizdas nei, tarkime, actekų. Naujieji duomenys rodo, kad valstybės gimimo laikotarpiu valdžios demonstravimas buvo kruvinas ir masinis. Vienu laidojimu paaukoti kelis šimtus žmonių – tai ne tik religija, bet ir politinis pranešimas: karalius turi galią gyvybei ir mirčiai, net ir po savo mirties.
Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad aukotieji buvo daugiausia jauni suaugusieji – darbingiausio amžiaus žmonės, o ne seniai ar ligoniai. Tai dar vienas argumentas prieš natūralios mirties versiją.
Įdomi detalė – karalienė Merneit. Jos kapą Abydose taip pat supa dešimtys tarnų kapų, o tai reiškia, kad moteris valdė kaip pilnateisė valdovė, turėjusi teisę į tą patį laidojimo ritualą kaip ir karaliai. Tai viena ankstyviausių žinomų moterų valdovių pasaulio istorijoje – maždaug 1500 metų anksčiau už Hatšepsutą, kurią dauguma laiko pirmąja Egipto faraone. Jos tarnų kaulai – dalis tos pačios analizės, ir ji rodo, kad ritualas nepriklausė nuo valdovo lyties.
Abydosas šiandien – viena mažiau lankomų Egipto vietų, nes jis toli nuo Luksoro ir Kairo turistinių maršrutų. Tačiau būtent čia, o ne piramidėse, yra Egipto valstybės pradžia, ir būtent čia vis dar kasami kapai, kurių turinys keičia vadovėlius.
Kai kurie tyrėjai įžvelgia ir ekonominę logiką: šimtų darbingų žmonių nužudymas kiekvieno valdovo mirties proga buvo brangus net ankstyvajai valstybei, ir būtent tai galėjo paskatinti pereiti prie simbolinių pakaitalų. Ušebčiai buvo pigesni už žmones.
Pirmosios dinastijos laikotarpis – maždaug 3100–2900 m. pr. Kr. – iki šiol vienas mažiausiai dokumentuotų Egipto istorijoje, nes rašto sistema dar tik formavosi. Būtent todėl kaulai ir kapų išdėstymas čia pasako daugiau nei įrašai.
Kas toliau
Abydose dirba kelios ekspedicijos, o kaulų medžiaga iš senų kasinėjimų tik dabar nagrinėjama šiuolaikiniais metodais: DNR analizė galėtų parodyti, ar aukotieji buvo giminės, vietiniai ar belaisviai iš kitų kraštų, o izotopų tyrimas – kuo jie maitinosi ir iš kur kilę. Jei paaiškės, kad tai karo belaisviai, istorija apie „ištikimus dvariškius” pasikeis dar labiau.
Kol kas aišku viena: kaukolių lūžiai nebeleidžia manyti, kad šimtai žmonių aplink pirmųjų faraonų kapus gulėjo ten savo noru.
Nuotrauka: Internet Archive Book Images, Public domain, Wikimedia Commons
)_(18006984788).jpg){kind=link}