1978 m. Masačusetso valstijos Jarmuto (angl. Yarmouth) savivaldybė pradėjo statyti dirbtinį rifą iš senų automobilių padangų. Jos buvo suveržtos į blokus po 3–5 padangas, apsunkintos betonu ir nuleistos į Nantaketo sąsiaurį prie Keip Kodo pusiasalio. Pagal valstijos dokumentą, 1978 m. į jūrą nuleista apie 1 500 tokių blokų, o 1994 m. – dar maždaug 1 000. Vien pirmasis etapas sudaro nuo 4 500 iki 7 500 padangų (tiek išeina, padauginus blokų skaičių iš padangų skaičiaus viename bloke).
Dirbtinis rifas – žmogaus į jūros dugną nuleista konstrukcija, kuri tampa prieglobsčiu žuvims ir bestuburiams.
Rifą sukūrė Jarmuto gamtos išteklių tarnyba kartu su Masačusetso jūrų žuvininkystės departamentu. Valstija jį vadina pirmąja leista dirbtinio rifo vieta Masačusetse. 2012 m. parengtame projekto apraše teigiama, kad daugiau kaip 30 metų rifas išliko gana stabilus ir veikiantis. Tarp jo gyventojų išvardyti omarai, mėlynosios midijos, tautogų žuvys, kalmarai ir smėlinis ryklys. Per 2011 m. apžvalgą specialistai nustatė, kad padangų blokai nebuvo pajudėję, o vieta tebėra populiari mėgėjų žūklės vieta, nes pritraukia daug žuvų.
Kolonizacija vyksta etapais. Valstijos specialisto aiškinimu, vienoms rūšims įsikurti prireikia metų ar net dešimtmečių: pradžioje ant paviršių prisitvirtina jūriniai kriauklėtieji vėžiagyviai (angl. barnacles), vėliau – ascidijos. Būtent todėl rifams svarbus ilgalaikis stabilumas: jei konstrukcija slenka, jos paviršių apgyvendinę organizmai žūsta.
Kodėl šis rifas nesuiro
Padangos jūroje dažniausiai siejamos su atliekų problema, todėl toks rezultatas stebina. Masačusetse svarbu buvo ne tik atsikratyti padangomis, bet ir jas pritvirtinti: betonas prispaudė blokus prie dugno, o diržai laikė padangas kartu. Valstijos jūrų žuvininkystės specialistas radijo stočiai WCAI aiškino, kad padangas galima panaudoti tinkamai ir netinkamai, o dalis devintojo dešimtmečio projektų Atlanto pakrantėje buvo įgyvendinti netinkamai.
Tuo metu tokios idėjos buvo madingos. Istorinės analizės straipsnis rodo, kad JAV žuvininkystės mokslininkai padangų rifus pristatė kaip dviejų problemų sprendimą: atliekų kaupimosi ir žūklės mažėjimo. 1977 m. bendrovė „Goodyear“ užsakė net reklaminį filmą apie padangų rifo nuleidimo dieną Marathone, Floridoje.
Kuo ta pati idėja baigėsi Floridoje
1972 m. Fort Loderdeilyje (Florida) į jūrą buvo iškrautos padangos tam pačiam tikslui: sukurti rifą ir sumažinti sąvartynų perpildymą. Agentūros AP duomenimis, jų ten atsidūrė iki 2 mln. Po dešimtmečių projektas vertinamas kaip ekologinė klaida. Gyvybės padangose susikūrė nedaug, o dalis nailonu ir plienu surištų padangų atsiskyrė ir ėmė šveisti dugną maždaug 31 futbolo aikštės dydžio plote. Padangų randama ir paplūdimiuose.
Valstija bandė taisyti klaidą. 1986 m. nedidelis projektas su maždaug 1 000 pusiau perpjautų padangų, sujungtų ir apsunkintų betonu, nepavyko: guma atsiskyrė. Tada padangas ėmė sukrauti po 10 į stulpą ir užpildyti betonu. Stulpai išliko vietoje, bet jų paviršiaus neužteko, kad prie jų prisitvirtintų jūros organizmai, todėl galiausiai pereita prie betoninių kamuolių.
Bet tai dar nereiškia, kad padangos tapo gera medžiaga
Čia istorija pasisuka. Nors Jarmuto rifas veikia, tame pačiame 2012 m. dokumente rašoma, kad padangų blokai nebelaikomi leistina medžiaga. Jų vietoje nurodomi švarus betonas, natūralus akmuo ir gamykliniai moduliai, pavyzdžiui, „Reef Ball“. JAV nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) dirbtinių rifų planas, papildytas 2007 m. vasarį, padangas vadina problemine medžiaga. Jame pripažįstama, kad betonas gali suteikti joms pakankamą svorį, kad liktų vietoje, tačiau planas vis tiek rekomenduoja padangų rifams nenaudoti.
2014 m. valstija ir savivaldybė iš naujo atvėrė vietą su naujais leidimais. 2019 m. spalio 1 d. dvi Pakrančių apsaugos valtys ant rifo nuleido apie 63 500 kg nebenaudojamų betoninių plūdžių svarsčių. Taigi prie senojo rifo jau dedamos kitokios medžiagos.
Ką rodo šis palyginimas
Du projektai, naudoję tą pačią žaliavą, baigėsi priešingai. Skirtumą lėmė ne pati idėja, o tai, kaip padangos sujungtos ir pritvirtintos prie dugno. Vis dėlto vienas sėkmingas pavyzdys nepadaro metodo rekomenduojamo: pačios valstijos medžiagų sąrašas pasikeitė, o padangų ten daugiau nebededa.
Dar viena jūros dugno paslaptis, kurią mokslininkai nagrinėjo daugiau kaip dvejus metus, aprašyta straipsnyje apie auksinį rutulį Aliaskos įlankoje.
Šaltiniai: Masačusetso jūrų žuvininkystės departamento pareiškimai radijui WCAI ir 2012 m. projekto aprašas; AP reportažas apie Fort Loderdeilio padangų rifą; straipsnis apie padangų rifų istoriją PMC.
