Gabija stovėjo Londono mokyklos koridoriuje ir klausėsi, kaip mokytoja šaukia jos dukrą. „Augustyn? Ogastin?” — kraipėsi svetimas liežuvis apie vardą Augustė. Mergaitė nedrąsiai pakėlė ranką. Tą akimirką Gabija suprato, kad jos gražus, lietuviškas pasirinkimas svetur virto kažkuo kitu. Ir kad ji ne vienintelė, susidūrusi su tokia dilema.
Šimtai tūkstančių lietuvių šiandien augina vaikus svetur — Londone, Osle, Dubline, Hamburge. Ir beveik kiekvienas iš jų anksčiau ar vėliau pajunta tą patį — vardas, kuris namuose skambėjo taip natūraliai, svetimame krašte pradeda gyventi savo, kartais neatpažįstamą gyvenimą. Kartais tai smulkmena, kartais — kasdienė įtampa, lydinti vaiką visus mokyklos metus.
Vardas, kuris keliauja per sienas
Kiekvienas emigravęs tėvas anksčiau ar vėliau atsiduria prie to paties kryžkelio. Duoti vaikui lietuvišką vardą — ar tarptautinį, kurį lengvai ištars bet kur?
Ugnė, Rūta, Žygimantas, Eglė. Namuose jie skamba gražiai. Bet užsienio mokykloje raidės ū, ė, ž ar č tiesiog neišgyvena — jos arba nutrinamos, arba iškraipomos.
„Aš maniau, kad renkuosi vardą dukrai”, — pasakoja Gabija. — „O pasirodo, rinkausi ir tai, kaip ją vadins svetimi žmonės visą gyvenimą.” Būtent ši mintis daugelį lietuvių šeimų svetur pastūmėja link trumpesnių, universalesnių vardų.
Ką pastebi kalbininkai ir emigracijos tyrėjai
Šis reiškinys — ne vien asmeninė patirtis. Į jį atkreipia dėmesį ir kalbą tyrinėjantys specialistai.
Emigrantų šeimose ryškėja dvi kryptys. Vieni sąmoningai renkasi vardus, tinkančius abiem pasauliams — Ema, Nojus, Lėja, Adomas. Jie skamba lietuviškai, bet nekliūva ir angliškame ar norvegiškame liežuvyje.
Kiti daro priešingai. Jie tyčia pasirenka ryškiai lietuvišką vardą — kaip inkarą, laikantį vaiką prie šaknų svetimoje šalyje. „Toks vardas tampa maža tėvyne”, — sako tie, kas šį kelią renkasi. — „Kaskart ištaręs jį, prisimeni, iš kur esi.” Tokiam vaikui vardas svetur tampa nedidele Lietuvos dalele, kurią jis nešiojasi visur.
Kalbininkai pastebi, kad emigracijoje vardas apskritai įgyja didesnę reikšmę nei namuose. Lietuvoje vardas — tiesiog vardas. Užsienyje jis tampa tautybės ženklu, mažu pareiškimu, kartais net vieninteliu lietuvišku žodžiu, kurį vaikas girdi kasdien.
Įdomu tai, kad ši emigrantų dilema pamažu keičia ir vardų madas pačioje Lietuvoje. Trumpi, tarptautiški vardai populiarėja iš dalies todėl, kad pasaulis tapo atviresnis, o daug šeimų gyvena tarp kelių šalių.
Pastebimas ir trečias, tylesnis kelias. Vis daugiau šeimų renkasi vardą, kuris turi patogią tarptautinę „porą”. Lukas lengvai virsta Luke, Emilija — Emily, Domas tinka ir Lietuvoje, ir bet kur kitur. Toks vardas leidžia vaikui neprarasti nei lietuviškos versijos, nei ramybės svetimoje aplinkoje. Tėvai tarsi pasako: nesirinksime tarp dviejų pasaulių — duosime vaikui abu.
Tai gudrus sprendimas, bet ir jis turi kainą — dalis grynai lietuviško skambesio vis tiek nusitrina.
Kada lietuviškas vardas svetur tampa našta
Bet būtų nesąžininga vaizduoti, kad viskas paprasta. Kartais gražiausias lietuviškas pasirinkimas vaikui virsta kasdiene kova.
Vardą, kurio niekas negali ištarti, tenka nuolat kartoti, aiškinti, rašyti raidė po raidės. Vaikai kartais patys pradeda prisistatyti sutrumpinta ar suangliškinta versija — Augustė virsta Augie, Domantas — tiesiog Dom.
Čia ir slypi niuansas, kurio daugelis nepamato iš anksto. Vardas nėra vien dovana — jis ir kasdienis įrankis, kuriuo vaikas naudosis mokykloje, darbe, tarp draugų. Jei tas įrankis nuolat strigs, net gražiausia reikšmė nublanks.
Yra ir atvirkštinė pusė, apie kurią kalbama rečiau. Kai kuriems vaikams sunkiai ištariamas vardas svetur tampa ne našta, o pasididžiavimu. Jie išmoksta jį pristatyti, paaiškinti jo reikšmę, ir tas mažas ritualas paverčia vardą pokalbio pradžia, o ne kliūtimi. Viskas priklauso nuo to, kaip vaikas išmoksta jį nešioti — o tai daugiausia ateina iš tėvų požiūrio.
Todėl vis daugiau tėvų prieš apsispręsdami pasidomi ne tik vardo grožiu, bet ir jo tarimu, trumpiniais, giminingomis formomis. Lietuviškų vardų sąrašą su reikšmėmis ir variantais galima peržiūrėti portale vardai.lt — ten dažnai paaiškėja, kuris vardas turi patogią tarptautinę formą, o kuris liks sunkiai įkandamas svetur.
Gabijos sprendimas
Praėjus keliems mėnesiams Gabija priėmė sprendimą, kurio pati iš savęs nesitikėjo.
Dukters vardo ji nekeitė. Bet namuose įvedė paprastą taisyklę — Augustė lieka Auguste. Ne Augie, ne Augustine. „Aš jai pasakiau: pasaulis gali kraipyti tavo vardą kaip nori. Bet tu žinai, kaip jis skamba iš tikrųjų. Ir tu jį ištari teisingai”, — prisiminė ji.
Tą vakarą mergaitė mokyklos draugams pirmą kartą pasakė lėtai, aiškiai: „Mano vardas — Augustė.” Ir kažkas pasikeitė. Ne pasaulyje. O joje pačioje. Kartais vardas išlieka ne todėl, kad jį lengva ištarti, o todėl, kad kažkas atsisako jo pamiršti. Ir dažniausiai tas kažkas — mama, kuri kadaise jį parinko su meile, ir vaikas, kuris pagaliau išmoksta juo didžiuotis.
