Naftos rinkoje klausimas iš lėto keičiasi. Nebe „kiek kainuoja barelis”, o „ar barelių apskritai pakaks”. Ir tai — ne teorija: Hormūzo sąsiauris, pro kurį keliauja apie penktadalis pasaulio jūra gabenamos naftos, Irano iš esmės blokuojamas nuo 2026 m. vasario 28 d., kai JAV ir Izraelis pradėjo oro karą prieš Iraną.
Nuo tada pasaulio atsargos nyksta. Analitikai stebi vieną skaičių — apie 6,8 mlrd. barelių. Tai riba, ties kuria rinkos problema iš kainos pereina į fizinį trūkumą.
Kas yra 6,8 mlrd. barelių
„JPMorgan” šį lygį vadina operaciniu minimumu — mažiausiu kiekiu, kurio reikia, kad pasaulio perdirbimo gamyklos ir vamzdynai apskritai galėtų veikti. Tai ne finansinė, o inžinerinė riba: dalis atsargų visada „įšaldyta” vamzdžiuose ir talpyklų dugnuose, jų realiai panaudoti neįmanoma.
2026 m. pradžioje globalios atsargos siekė apie 8,4 mlrd. barelių. Nuo tada, tiekimui strigus, jos buvo nuolat mažinamos. Kuo arčiau 6,8 mlrd. ribos, tuo mažiau erdvės lieka bet kokiam naujam sutrikimui.
Kodėl viskas remiasi į Hormūzą
Hormūzo sąsiauris — siauras koridorius Persijos įlankos angoje, vienas svarbiausių naftos tranzito taškų pasaulyje. Pro jį 2025 m. plaukė apie 20 mln. barelių per parą.
Dabar jis beveik uždarytas. Iranas grasino laivams, tikrino ir atakavo prekybinius laivus, sąsiauryje padėjo jūrinių minų, o gegužę įsteigė „Persijos įlankos sąsiaurio administraciją”, be kurios leidimo, jo teigimu, nė vienas laivas pro čia nepraplauks. Rugsėjo 11 d. atsarginį maršrutą prarado ir Saudo Arabija — po dronų atakų sustabdytas „Rytų–Vakarų” naftotiekis, apeinantis sąsiaurį. Tarptautinė energetikos agentūra tai įvardijo kaip didžiausią tiekimo sutrikimą naftos rinkos istorijoje.
Kodėl gamyklai neužtenka kainos grafiko
Čia ir slypi esmė, kurią lengva pamiršti žiūrint į biržos kotiruotes. Perdirbimo gamykla veikia ne pagal kainą, o pagal fiziškai atvežtą, tinkamos rūšies žaliavą. Kiekviena gamykla sukalibruota konkretiems naftos tipams ir sieros kiekiui, todėl trūkstamo krovinio negalima akimirksniu pakeisti pigesniu.
Kai atsargos plonėja, perdirbėjai pradeda konkuruoti dėl tų pačių barelių, skubūs pristatymai tampa svarbesni už referencines kainas, o sandėliai nebeamortizuoja sukrėtimų. Sistema tampa mažiau atlaidi klaidoms.
Ką tai reiškia prie degalinės
Vartotojui pokytis paprastas: rinka apdovanoja prieigą, ne antraštę. Degalų kainos gali kilti net jei „Brent” atrodo stabili, nes perdirbėjai moka daugiau, kad užsitikrintų žaliavą, o šios sąnaudos greitai persiduoda benzinui ir dyzelinui.
Tai jau matoma. JAV vidutinė dyzelino kaina rugsėjo viduryje mušė rekordus ir viršijo 6 dolerius už galoną — prieš metus ji buvo apie 3,7. „Brent” kaina pavasarį buvo pašokusi iki maždaug 126 dolerių — aukščiausio lygio per ketverius metus.
Kas bus toliau
Svarbu, kad tai — trajektorija, ne nuosprendis. Ar atsargos pasieks 6,8 mlrd. ribą, priklauso nuo vieno dalyko: ar bus atidarytas Hormūzo sąsiauris. Būtent jo atidarymas yra viena pagrindinių derybų dėl paliaubų sąlygų. Kol sąsiauris uždarytas, kiekviena savaitė artina sistemą prie ribos, už kurios degalų trūkumas nustoja būti kainos klausimu ir tampa tiekimo klausimu.
