Skaitytojams atrenku istorijas apie žmones, kurie išėjo ir grįžo. Šį kartą – Eglė, 36 m., lietuvių kalbos mokytoja, Vilnius. Pasakojimas užrašytas iš jos žodžių.
Paskutinį birželio penktadienį išnešiau iš kabineto dvi dėžes: vieną su knygomis, kitą su mokinių rašiniais, kurių per devynerius metus taip ir neišmečiau. Koridoriuje buvo tuščia, tik valytoja plovė grindis ir paklausė, ar atostogauti. Pasakiau, kad taip. Nenorėjau aiškinti, kad nuo liepos pirmos dirbsiu komunikacijos įmonėje už 1 900 eurų į rankas – beveik dvigubai daugiau nei mokykloje – ir kad grįžti neplanuoju.
Mokytojų išėjimas iš mokyklų – tema, apie kurią kalbama kasmet, ir kasmet kaltinamas atlyginimas. Aš irgi taip sakiau visiems, kas klausė, nes tai lengviausias atsakymas. Bet tikroji priežastis buvo kita: devintus metus tikrinau rašinius sekmadieniais, o pirmadienį ateidavau į klasę su jausmu, kad niekas jų neskaitys taip, kaip skaičiau aš. Atlyginimas buvo tik skaičius, kuriuo tą jausmą buvo lengviau paaiškinti.
Pirmi trys mėnesiai įmonėje
Rugsėjo pirmą pirmą kartą per devynerius metus nebuvau mokykloje. Sėdėjau biure prie lango, rašiau tekstą apie draudimo produktą ir laukiau, kol pajusiu palengvėjimą. Pajutau – bet ne tą dieną, o po dviejų savaičių, kai supratau, kad penktadienį 17 valandą darbas baigiasi ir savaitgalį galiu nieko netaisyti. Pirmą mėnesį miegojau po devynias valandas. Antrą – pradėjau sportuoti. Trečią mėnesį kolegė paklausė, ar nenorėčiau vesti vidinių mokymų apie tekstų rašymą. Sutikau ir tą vakarą grįžau namo su tokiu jausmu, kokio nebuvau turėjusi nuo pavasario.
Tai buvo pirmas signalas, kurio tada nesupratau. Man patiko ne rašyti tekstą apie draudimą. Man patiko aiškinti, kaip jį rašyti. Antras signalas atėjo lapkritį, kai per mokymus vienas vadybininkas paklausė, kodėl jo tekstas „neveikia“, o aš pusvalandį rodžiau, kur sakinys praranda skaitytoją. Grįžusi namo supratau, kad tai buvo geriausia diena nuo tada, kai išėjau iš mokyklos, ir kad ji atrodė lygiai kaip pamoka.
Kas nutiko per antrą pusmetį
Sausį įmonė mane paaukštino. Vasarį pirmą kartą pagalvojau, ką dabar skaito mano buvusi dešimta klasė. Kovą nuėjau į buvusios mokinės egzamino konsultaciją – ji parašė, ar galėčiau peržiūrėti rašinį. Peržiūrėjau tris. Balandį supratau, kad kiekvieną vakarą po darbo taisau kažkieno rašinius nemokamai, o dieną rašau apie draudimą už 1 900 eurų. Gegužę nuėjau pas buvusią direktorę. Ji nenustebo – tik paklausė, ar tikrai, ir paprašė pagalvoti dar savaitę, kad nebūtų taip, jog rugsėjį vėl nešiu dėžes į kitą pusę. Pasakė, kad turi vieną etatą nuo rugsėjo ir kad tokių, kaip aš, grįžta maždaug kas trečias, tik ne visi apie tai pasakoja.
Vis dėlto vien iš mano istorijos daryti išvadų negalima, nes daug kolegų, išėjusių iš mokyklos, negrįžta ir jaučiasi puikiai, o kai kuriems išėjimas buvo vienintelis būdas nesugriūti. Aš grįžau ne todėl, kad mokykla pasikeitė – ji nepasikeitė. Grįžau, nes išbandžiau tai, apie ką svajojau devynerius metus, ir pamačiau, kad svajojau ne apie tai. Tai brangi pamoka, ir metai įmonėje buvo jos kaina. Bet be tų metų būčiau likusi mokykloje su jausmu, kad kažkur yra geriau, ir tas jausmas būtų sugadinęs dar dešimt metų.
Ką supratau ir ką dariau kitaip
Grįžau su trimis sąlygomis sau pačiai, ne mokyklai. Pirma: rašinius tikrinu dvi dienas per savaitę po pamokų, ne sekmadieniais, ir jei nespėju – vaikai gauna vėliau, ne aš miegu mažiau. Antra: pasakiau direktorei, kokio etato noriu, ir atsisakiau klasės vadovavimo pirmiems metams. Trečia: pasilikau mokymus įmonėje – du kartus per mėnesį vakarais, už atskirą užmokestį. Tai ne antras darbas, o priminimas, kad turiu pasirinkimą, ir todėl mokykloje nebesijaučiu įstrigusi. Kolegos to nesupranta: sako, kad grįžau dėl atostogų. Grįžau dėl to, kad man reikia, jog kas nors skaitytų mano taisymus, o ne tik tekstus. Atlyginimas dabar mažesnis nei įmonėje, bet su mokymais išeina panašiai, kiek gaudavau ten – tik dabar dirbu du darbus, kurie abu man tinka, o ne vieną, kuris tinka tik pusiau. Ir dar vienas dalykas, kurio nebuvau numačiusi: metai įmonėje man davė teisę pasakyti direktorei „ne“. Anksčiau ta teisė atrodė neįmanoma.
Rugsėjo pirmą vėl stovėjau klasėje su dėžėmis. Tos pačios dvi. Rašinių dėžę padėjau į spintą ir pirmą kartą per dešimt metų neatidariau – šie vaikai parašys savus. Jei svarstote išeiti iš mokyklos, išeikite, bet pirmiausia užsirašykite, ko tiksliai tikitės iš naujo darbo. Po metų perskaitykite. Tai atsakys, ar grįšite.
